Prezidento skandalo scenarijus darosi vis labiau neaiškus, nes kol kas niekam nepavyksta įžvelgti tų, kurie tampo virvutes. Prezidento Rolando Pakso sprendimas skirti Jurijų Borisovą visuomeniniu patarėju apstulbino ne tik jo priešininkus, bet ir aktyvius bei įtakingus palaikytojus. Tai jau buvo veiksmas, peržengiantis lietuviškąją politinę vaizduotę.
Nors prezidentas, patarėjų spaudžiamas, po kelių valandų atšaukė savo sprendimą, o kitą dieną tautai aiškino galų gale supratęs būtinumą atsiriboti nuo demoniškojo bičiulio, siejančio jį su praeitimi, kurioje visko būta, tačiau tai tik dar labiau sustiprino nepasitikėjimą aukščiausio valstybės pareigūno veiksmais. Atrodė, lyg kalbėtų (beje, kalba stebėtinai gerai “suręsta” ir tartum laukusi tinkamos progos) transo būsenos žmogus.
Nei politikai, nei komentatoriai niekaip negali paaiškinti tokio R. Pakso veiksmo. Jame susipynė ne vieno politinio scenarijaus “linijos”, kurias persmelkia kelis mėnesius varyto ir į kampą “savų” bei svetimų užspeisto žmogaus psichinė būsena. Puse balso kalbama apie Rusijos specialiųjų tarnybų poveikį. Apie tą poveikį būtų galima kalbėti ir visu balsu, tik nedrįstama to daryti - juk dalis mūsų valdančiojo sluoksnio buvo maitinama Rusijos tiekiamų strateginių žaliavų naftos bei dujų, kurias kontroliuoja šios šalies specialiosios tarnybos, pinigais.
Nesiryžtama svarstyti ir klausimo, kodėl artimas prezidento bičiulis Jurijus Borisovas, galėjęs daryti didžiulę ir niekam nematomą įtaką kaip “pilkasis kardinolas”, sėkmingai vykdyti visas jam patikėtas užduotis (jei tokių būta), taip nuosekliai ir, sakytume, sadistiškai negailestingai skandino R. Paksą, vis atidėliodamas lemtingąjį momentą? Surengtas makabriškas spektaklis, į kurį įsitraukė visa valstybė.
Pripažinus Rusijos specialiųjų tarnybų veiklą, būtina daryti logišką išvadą, kad jos nusprendė pakeisti Rolandą Paksą kitu žmogumi ar kita komanda. Tas kitas gali užimti jau ne prezidento, o, pavyzdžiui, būsimo premjero ar Seimo pirmininko postą. O gal vyksta dvigubas spektaklis: prezidentą dėl tam tikrų priežasčių nutaria pakeisti mūsų sąjungininkai vakariečiai, tačiau rusai iš dalies perima žaidimą į savo rankas ir ima vykdyti savo strateginius politinių figūrų keitimo tikslus? Vieną esminį savo tikslą jie jau pasiekė - visuomenė ilgam supriešinta, valstybė pažeminta, protai sujaukti. Tad sukurta puikiausia aplinka specialiųjų tarnybų veiklai.
Rutuliojantis skandalui vis labiau stiprėja Darbo partija ir jos lyderis Viktoras Uspaskichas, dar visai neseniai buvęs visokeriopas Artūro Paulausko rėmėjas. Pastarasis atsidėkodamas už paramą apdovanojo rėmėją ne laipsniu ar ordinu, o Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko postu, leidusiu kontroliuoti privatizavimo procesą. Buvo gražus duetas. O gal ir išliko? Sunku būtų neigti, kad J. Borisovo veikla kol kas labiausiai naudinga kaip tik šiai porai.
R. Paksas, skirdamas Rusijos pilietį J. Borisovą visuomeniniu patarėju, tartum simuliavo viešą politinės savižudybės aktą ir sykiu nesąmoningai “nurodė” Rusijos pėdsaką. Tačiau visiškai nesimuliacinis buvo kitas dalykas - kelias valandas trukusia “užgaida” jis palaidojo daugelio juo tikėjusių ir jį palaikiusių žmonių pastangas bei viltis, taip pat jų prestižą. Rimtai smogta ir savos partijos rinkiminiams lūkesčiams. Kam reikalinga buvo ta auka, ypač palankiai nusiteikusių Seimo narių ir žinomų visuomenės veikėjų? Nejau viskas paleista vėjais tik tam, kad galima būtų viešai paverkšlenti, pasiguosti ir “atiduoti savo likimą į tautos rankas”? Tačiau juk ką tik akivaizdžiai buvo parodyta, kad likimą tvirtai laiko J. Borisovas, dabar jau su pikta panieka komentuojantis “nevykėlio” prezidento elgesį.
Kad ir kiek spėliotume, kad ir kokius įžvelgtume mus visus įtraukusios politinės sumaišties scenarijus, niekaip nesužinosime, kuris jų labiau tikėtinas, nes niekas mums to tikrumo nepatvirtins. Juolab nepateiks duomenų nei apie draugiškų, nei apie priešiškų, bet didelius pinigus mūsų šalyje “vartančių” specialiųjų tarnybų veiklą. Lieka tik spėlioti ir laukti, kada įvyks Lietuvos prezidento tikrojo atsistatydinimo aktas. Manau, jis jau būtų įvykęs, jei prezidento priešininkai būtų susipratę jam ir jo šeimai pasiūlyti tam tikras neliečiamumo garantijas, o ypač apsaugą.
