Praeitą savaitę įvairiose pasaulio vietose įvykdyti žiaurūs teroro išpuoliai, kurių aukomis tapo beveik du šimtai žmonių. Išsiplėtė ir teroro geografija: nukentėjo iki šiol tokių aktų žemėlapin neįtrauktas Marokas - Kasablankoje, jau beveik Europoje, žuvo 41 žmogus ir daugiau kaip 100 sužeista. Pasaulinio karo su terorizmu tikrovė priminė save.
Didžiausią smūgį teroristai sudavė Saudo Arabijoje - sprogimais ir amerikiečių aukomis Er Rijade buvo pasitiktas Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Colinas Powellas. Ši šalis nepaprastai svarbi amerikiečių sąjungininkė, tad nestabilumo eskalavimas rimtai graso JAV interesams ir regioniniam saugumui. O kaip tik padėties destabilizavimas ir amerikiečių kariuomenės išstūmimas iš šventos musulmonams žemės iš esmės yra pagrindinis teroristų ideologų tikslas. Tačiau be amerikiečių paramos, ko gero, problemiškas taptų į Vakarus orientuotos šios šalies vyriausybės likimas.
Izraelyje teroro aktai jau yra kasdienybė. Tačiau buvo tikimasi, kad bent jau tariantis dėl amerikiečių ir kitų valstybių paruošto plano, kaip spręsti Artimųjų Rytų problemą, bus susilaikyta nuo drastiškų veiksmų. Deja, lūkesčiai nepasitvirtino. Palestiniečiai tęsė teroristines akcijas, o Izraelio karo mašina nesiliovė spausti Palestinos gyventojų. Kol kas taip ir nesiimta veiksmų mažinti abipusę neapykantą, kurią dar labiau pakurstys ir Izraelio premjero pareiškimas, kad jis nesutinkąs su kai kuriomis to plano nuostatomis. Nors pirmą kartą per pastaruosius dvejus metus įvyko aukščiausio lygio Izraelio ir Palestinos administracijos vadovų susitikimas, jo realūs rezultatai, deja, menki. Tiesa, svarbu tai, kad palestiniečių vadovai besąlygiškai parėmė naująjį planą, numatantį artimiausiu metu įkurti palestiniečių valstybę ir sykiu užtikrinti Izraelio saugumą. Tačiau tame plane nenumatyta, kaip kuo greičiau pagerinti gyvenimą getų sąlygomis gyvenantiems 4,5 mln. palestiniečių pabėgėlių, o jų miestai juk tapo didelėmis teroristų “gamyklomis”.
Teroro aktų pliūpsnis rodo, kad atsigauna tarptautinio terorizmo tinklas “Al Qaeda”. Afganistane tam tinklui suduotas stiprus smūgis vis dėlto nebuvo galutinis. O gal ir negalėjo būti, nes nebuvo imtos spręsti esminės teroristų ideologiją skatinančios socialinės bei politinės problemos. Tačiau dabar ypač aišku, kad karinis smūgis Talibano judėjimui ir vyriausybei buvo būtinas - antraip šiuo metu terorizmas jau būtų daug labiau išplitęs. Pačios amerikiečių žvalgybos duomenimis, “Al Qaeda” tinklas sugebėjo persigrupuoti - įkurtos naujos teroristų bazės Sudane, Pakistane, Kenijoje, Čečėnijoje ir kitose šalyse, aktyviai verbuojami žmonės, net JAV ieškoma naujų užpuolimo objektų. Jau niekas nebenuvertina teroristų vadovų sugebėjimų. Atrodo, kad jie ima taikyti naujausius “lankstaus organizavimo” principus, būdingus transnacionalinėms korporacijoms. Jie sugeba saviems tikslams pasitelkti globalizacijos ir naujų technologijų teikiamas galimybes.
Amerikiečiai neatsitiktinai kaip tarptautinių teroristų bazę paminėjo Čečėniją. Šitaip jie palaiko Rusijos valdžios pastangas čečėnų kovą pavaizduoti tarptautinio terorizmo apraiška ir nuslėpti savosios genocido politikos pobūdį. Kita vertus, pareiškimas rodo, kad Rusija nesugeba nei kontroliuoti padėties šiame regione, nei apsaugoti sienų - juk naujų bazių kūrimas reiškia vis didėjančius žmonių ir pinigų srautus. Naujausi savižudžių aktai Čečėnijoje, nusinešę daugybės žmonių gyvybes, panašūs į kitose šalyse įvykdytus, o jų pėdsakų aptikta... Bosnijoje. Net Irano prezidentas pasmerkė tarptautinį islamiškąjį terorizmą ir paragino visas šalis telkti jėgas kovai su juo.
Kad ir kokios svarbios būtų karinės prieš teroristus nukreiptos operacijos, vis dėlto būtina kalbėti apie socialines politines terorizmo plitimo prielaidas, konkrečias ilgalaikių konfliktų istorines šaknis. Juk karas Čečėnijoje skiriasi nuo Izraelio ir palestiniečių konflikto, skirtingi ir galimi jų sprendimo būdai, tad įvardydami tuos konfliktus vien kaip tarptautinio terorizmo apraiškas netenkame galimybių suvokti jų rutuliojimosi ypatumų. Suprantama, esama ir vietinių, ir tarptautinio lygio politikų, kuriems naudinga savus konfliktus internacionalizuoti, susieti su pasauliniu terorizmu ir šitaip pasitelkti pasaulio visuomenės, o ypač Jungtinių Valstijų, paramą savai politikai įgyvendinti. Kita vertus, dabartiniame pasaulyje rimti vietiniai konfliktai nepaprastai sparčiai peržengia valstybių ar net regionų ribas - daugybės tautų diasporos išsimėčiusios po visą pasaulį. Be to, konfliktų “valdytojai” išmoko teikti jiems religinį atspalvį. O svarbiausi terorizmą skatinantys veiksniai yra gana aiškūs - didėjantis vadinamojo trečiojo pasaulio šalių nuskurdimas, minėtasis Izraelio ir palestiniečių konfliktas, nelegalaus kriminalinio verslo (narkotikai, prekyba žmonėmis, pinigų plovimas ir kita) išplitimas, teikiantis ir teroristams, ir kriminaliniams nusikaltėliams naujų “vaisingo” bendradarbiavimo galimybių. Tad juos reikėtų įtraukti į kovos su tarptautiniu terorizmu darbotvarkę.
