Jungtinės Valstijos telkia kariuomenę Irakui pulti. Atrodo, kad jau apsispręsta greitai pradėti karo veiksmus. Pagrindas tam turėtų būti Iraką inspektuojančių specialistų sausio 27 d. paskelbsima išvada dėl masinio naikinimo ginklo kūrimo programų ir jo sunaikinimo. Vargu ar inspektorių vadovo Hanso Blixo aiškinimas, kad būtina tęsti inspektavimą dar kelis mėnesius, galėtų pakeisti įvykių raidą.
Artėjant inspektorių ataskaitos datai, vis labiau intensyvėja didžiųjų šalių politinis diplomatinis žaidimas. Šiuo metu pagrindinis amerikiečių tikslas yra užsitikrinti besąlygišką Europos valstybių ir ypač Europos Sąjungos vadovybės paramą savo veiksmams. Visokeriopai JAV remia Anglija, o Prancūzija ir ypač Vokietija bando susikurti savo strategiją Irako konflikto atžvilgiu ir šitaip pademonstruoti savo politinį reikšmingumą. Tačiau Jungtinėms Valstijoms stiprinant neišvengiamo smūgio retoriką, šios šalys yra verčiamos aiškiai išsakyti savo poziciją ir sykiu tartum atsiduria pagrindinės pasaulinės politikos nuošalyje. Akivaizdu, kad silpninamas ir visos ES politinis svoris. Problema ta, kad pasibaigus Irako konfliktui pasaulinės politikos nuošalyje atsidūrusios šalys neišvengiamai turės tenkintis sumenkėjusiu savo vaidmeniu.
Šiuo atžvilgiu visai nesvarbu, kaip konkrečiai rutuliosis įvykiai - bus Irakui suduotas karinis smūgis ar nebus? Svarbiausia yra pakeisti Saddamo Husseino režimą. Karinės retorikos stiprėjimą galima suvokti ir kaip spaudimą arabų pasauliui savomis priemonėmis “išspręsti” Irako diktatoriaus problemą ir šitaip išvengti karo padarinių. O smūgis Irakui neabejotinai radikalizuos ir kitų musulmoniškųjų šalių visuomenes, tad tų šalių valdžiai teks dėti daug pastangų stabilumui užtikrinti. Esama kai kurių ženklų, kad musulmoniškų organizacijų lyderiai svarsto tokią galimybę. Gal jos neatmeta ir pats S. Husseinas, tik, kaip jam įprasta, kaitina konflikto atmosferą.
Jungtinėms Valstijoms toks scenarijus būtų naudingas bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia visi gerai suvokia, kad karinis smūgis Irakui nepaprastai sustiprins arabų pasaulyje tvyrančią ir kai kuriose kitose šalyse plintančią neapykantą Jungtinėms Valstijoms. Šiuo metu pradėtas antikarinis ir antiamerikietiškas demonstracijų maratonas, beje, savaip primenantis kovos už taiką ir prieš imperializmą laikus. Plati Vakarų koalicija prieš Iraką formuojama dar ir dėl to, kad būsimos neapykantos protrūkis nenukryptų vien į Jungtines Valstijas. Gal tai ir ciniška, tačiau pragmatiška: prieš daugelį Vakarų šalių nukreiptą arabų neapykantą jau lengva yra aiškinti pasitelkus vadinamąją “civilizacijų konflikto” teoriją. Kitas dalykas tas, kad ir taikaus Irako problemos sprendimo atveju JAV įgyvendina savo tikslus - imasi administracinės Irako reformos ir įsitvirtina kaip pasaulinės politikos lokomotyvas, prie kurio turi “kabintis” kitos šalys.
Tačiau taikus scenarijus gali būti nenaudingas ekonomikos nuosmukį, priešrinkiminę isteriją ir korupcijos skandalą išgyvenančiam Izraeliui. Beje, rinkimai į knesetą įvyks sausio 28-ąją. Politinę aklavietę ir moralinę sumaištį rodo kai kurie liberaliojoje Izraelio spaudoje svarstomi klausimai, pavyzdžiui, ar valstybė išsilaikys dar bent 20 metų ir ar ekonominis nuosmukis, ištikęs Arielio Sharono valdymo metais, nėra moralinio nuosmukio atspindys. Tokių svarstymų dar prieš kelerius metus nebuvo galima net įsivaizduoti.
Didžiumą izraeliečių sukrėtė žinia, jos per 1999 m. vykusius “Likud” partijos pirmininko rinkimus A. Sharono aplinka pirko balsus. Valstybės kontrolieriui pareikalavus grąžinti dalį tiems rinkimams išleistų pinigų, į premjero sūnaus sąskaitą vienas bičiulis iš Pietų Afrikos pervedė 1,5 mln. JAV dolerių. Tokias operacijas draudžia įstatymas, o pats premjeras buvo pagautas meluojant. Įspaustas į kampą A. Sharonas drastiškai užsipuolė savo politinius priešininkus, piešdamas baisaus prieš jį surengto sąmokslo paveikslą (klasikinis “sąmokslo teorijos” panaudojimo pavyzdys). Tad norinčiam išsilaikyti valdžioje ir plėtoti didžiojo Izraelio viziją premjerui būtina skatinti arabų pasaulio nepasitenkinimą antipalestinietiška politika ir jį visiškai palaikančiomis Jungtinėmis Valstijomis, nes jo politika gerai dera su kieta amerikiečių retorika, o karinis smūgis jau sukurs visiškai naują situaciją, kurioje pagrindinis politinis įrankis ir bus karinė jėga.
Galima nujausti, kad dėl to palestiniečių politikams ir nebuvo leista dalyvauti praeitą savaitę Londone vykusioje aukščiausio lygio konferencijoje, svarsčiusioje palestiniečių administracijos reformavimo ir valstybės įkūrimo klausimus. Didėjantis įvairiose šalyse nepasitenkinimas dabartine Izraelio politika palestiniečių atžvilgiu (suprantama, smerkiant palestiniečių teroristus) A. Sharono pasekėjų laikomas antisemitizmo apraiška. Neseniai įtakingas “Washington Post” apžvalgininkas Thomasas L. Friedmanas apgailestavo, jog George’o W. Busho administracija ėmėsi besąlygiškai palaikyti dabartinę Izraelio vadovybę ir nedėjo jokių pastangų skatinti politinį Artimųjų Rytų problemos sprendimo procesą, rodydama arabų pasauliui geros valios ženklus. O šio apžvalgininko niekaip nepavadinsi nei arabų draugu, nei antisemitu.
