Šis klausimas jaudina viso pasaulio politikus. Įsisąmoninta, jog įsisenėjusi ir daug gyvybių pareikalavusi Artimųjų Rytų problema yra vienas svarbiausių globalinio nestabilumo veiksnių. Jau nebekelia abejonių tai, kad palestiniečių ir žydų konfliktas savaip skatina tarptautinį terorizmą. Todėl pranešimai apie įvykius palestiniečių žemėse visą laiką pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Šiuo metu įgyvendinamas amerikiečių parengtas ir prezidento George’o Busho prižiūrimas žydų ir palestiniečių sutaikymo planas, nepaprastai suintensyvinęs ir diplomatines įvairių šalių pastangas. Labai svarbus buvo naujojo palestiniečių premjero Mahmoudo Abaso vizitas į Vašingtoną ir pokalbiai ne tik su Jungtinių Valstijų prezidentu, bet ir su žymiausiais šios šalies politikais bei administracijos atstovais. Po ilgo laiko palestiniečiams vėl suteikta galimybė tiesiogiai bendrauti su amerikiečiais, nurašiusiais Yasserą Arafatą kaip teroristą. M. Abbasas aiškino Jungtinių Valstijų politikams savo požiūrį į Izraelio jų atžvilgiu vykdomą politiką, ypač pabrėždamas, jog jiems nepriimtina Izraelio intensyviai statoma vadinamoji saugumo siena, turinti atskirti palestiniečius nuo žydų.
Taikos plane numatyta, jog Izraelio ir būsimos palestiniečių valstybės siena turėtų eiti 1967-ųjų metų linija. Dabar renčiama siena daugelyje vietų užgriebia gerokus palestiniečių žemių plotus, kuria apsaugą ginčytinoms žydų gyvenvietėms, blogina prie jos įsikūrusių palestiniečių gyvenimą. Todėl net kai kurie apžvalgininkai prakalbo apie palestiniečių žemių aneksavimą, pasinaudojant būtinumu užtikrinti Izraelio saugumą. Siena komplikuoja ir Izraelio santykius su Europos Sąjunga - ji tarsi regimas įvaizdis susakralinto etniškumo pagrindu kuriamos valstybės, o europinė demokratijos samprata grindžiama nuo etniškumo atsiribojančiu pilietiškumu, nes didžiosios XX amžiaus tragedijos siejamos su tautinės valstybės ligomis.
Palestiniečių premjerui lyg ir pavyko įtikinti JAV prezidentą dėl sienos problemos svarbos - amerikiečiai prakalbo nepritarią jos statybai. Tačiau netrukus Vašingtone apsilankęs Arielis Sharonas išdėstė savus samprotavimus dėl saugumo ir apsisaugojimo nuo teroristų. Siena išties yra įspūdingas statinys - kai kur iki 6 m betonas, spygliuotų vielų ruožai, stebėjimo bokštai ir kelias patruliams. A. Sharonas patikino, jog sienos linija kai kur bus pakoreguota, ir Jungtinių Valstijų prezidentas pareiškė suprantąs Izraelio rūpestį dėl savo saugumo.
Toks tono pasikeitimas nepaprastai suerzino Y. Arafato aplinkos politikus - amerikiečiai apkaltinti Izraelio interesų gynimu. Tačiau šiuo momentu išryškėjo naujoji palestiniečių derybininkų strategija remtis Jungtinėmis Valstijomis ir palaikyti jų nuomonę - M. Abbasas netrukus viešai padėkojo G. Bushui už tai, kad tas įsigilino į problemos esmę ir suvokė palestiniečių rūpestį. Pritardami Jungtinėms Valstijoms palestiniečiai verčia jas spausti Izraelį, kad tas eitų taikos keliu. Galima numanyti, jog palestiniečiai galų gale apsisprendė dėl svarbiausio savo tikslo, kuris numatytas taikos plane, - valstybės įkūrimo iki 2005 metų. Tada jiems atsivers naujos galimybės veikti tarptautinės politikos arenoje.
Palestiniečiams ir amerikiečiams būtina skubėti - kitų metų pradžioje prasidės Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų kampanija, tad G. Bushas ir jo komanda jau nebegalės galvoti apie jokį Izraelio spaudimą - jiems rūpės nuosekliai Izraelį palaikančių rinkėjų balsai. Šitai puikiai žino ir Izraelio politikai, todėl radikalusis sparnas stengiasi išlaukti, nedarydamas palestiniečiams jokių nuolaidų, nes didžiausia grėsme Izraeliui ir didžiausia blogybe laikomas pats palestiniečių valstybės sukūrimas.
Izraelio visuomenė šiuo metu visiškai palaiko A. Sharoną, o kartu ir taikų santykių su palestiniečiais problemos sprendimą. Tačiau tarimasis su palestiniečiais neįmanomas negriaunant jų žemėse iškilusių žydų gyvenviečių. Radikalieji Izraelio politikai kaip tik ir “žaidžia” nepaprastai jautria gyvenviečių styga. Kita vertus, tęsiamos karinės operacijos prieš teroristines organizacijas, kurios provokuoja pastarąsias nutraukti paliaubas ir imtis atsakomųjų veiksmų. Izraelis savo elgesį grindžia įsitikinimu, jog paliaubos teroristams reikalingos pergrupuoti jėgas ir sukaupti ginklų. Neabejotina, jog šitai daroma. Tačiau ir Izraelio politikai nerodo nuoširdžių pastangų įgyvendinti taikos planą. Pernelyg didelis abipusis nepasitikėjimas. Juk reikalavimas, kad palestiniečių karinės organizacijos nusiginkluotų, įgyvendinamas tik galutinai sutarus dėl sienų ir įvedus tarptautines taikos palaikymo pajėgas. Antraip palestiniečiai būtų įstumti į pilietinio karo verpetą.
