Tyliai tūnoję, kol Lietuvos Vyriausybė tariamai svyravo tarp kazachų ir lenkų, „Lukoilas“ ir TNK pasirodė staigiai ir stipriai, lyg jausdami Vilniuje gerai parengtą dirvą.
Lietuvos politinė patirtis, Lietuvos ir Europos perspėjantys dokumentai kalbėtų, kad Rusijos įtakos turime per daug jau dabar, todėl „Mažeikių naftos“ privatizacijos baigiamojoje stadijoje vertėtų išvengti rusiškos „oligopolijos“ įsitvirtinimo buvusioje sovietų kolonijoje su sostinėmis Vilniuje ir Kėdainiuose.
Tačiau sveikas, o dar valstybinis protas yra vienas dalykas, o „realioji“ asmeninė arba grupinė politika – visai kitas.
Todėl įgaliotajai A. Brazausko Vyriausybei susitarus dėl „Mažeikių naftos“ akcijų išpirkimo atgal, istorinį revanšą puoselėjantys Kremliaus oligarchai jau atsidarinėja pažįstamas duris nebūtinai rankomis.
Lenkų apskritai nebematyti – kas jiems ką pasakė, kad nesikištų? Net po jų prezidento vizito?
Kazachai, politiškai geresnė alternatyva negu rusai, jau ribojami pranešimais apie tris „lygias“ kandidatūras veikti Mažeikiuose. Trys trečdaliai reikštų 2:1 Rusijos naudai, tą ir reikėjo įrodyti. Net šnekalai apie galimą rusų šantažą kreipiami šantažuotojo naudai!
Ko gero, Algirdas Brazauskas atiduos rusams bent pusę arba ir daugiau „Mažeikių naftos“ akcijų, ir tiek to skaidrumo. Patarėjų veidai spindi sėkme.
Liaudis tyli, taip rašė Puškinas. Visi, kurie šiandien tyli, tarnauja liaudžiai. Liaudies demokratija, gal dar nepamiršom.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
