Vilniaus senamiestyje gimusiam ir augusiam piliečiui kitas pilietis iš Mažųjų Pupojų ar Sudervės gali pasirodyti kaip iš pasaulio krašto. O jeigu tam vilniečiui prasitarsi, kad esi iš tikrosios provincijos, nuo sostinės nutolusios mažiausiai per 150 km, į tave pažiūrės išplėstomis akimis ir tik paskui pademonstruos tariamą intelektą: „Aaa, žinau, kažkur už Šiaulių“...
Didmiestis gyvena savo gyvenimą, jam kiti miestukai ar visai menki kaimai tarytum neegzistuoja. Miestiečiai provinciją prisimena nebent gavę senolės pranešimą telefonu apie bebaigiamą rūkyti kumpį...
Kai vieną kartą mindžiojau Vilniaus gatves ir retsykiais pailsėti užsukdavau į kavinukes, keletas barmenų ir padavėjų prisipažino esantys iš Kupiškio, Pasvalio, Biržų rajonų... „Ach, tie naivūs provincialai, – galvojau, – net miestiečiais apsimesti nemoka“.
Taigi kaimas didmiestį maitina ne vien kumpiu. Tik nežinia, ar dar ilgai pakraščių žmonės skubės į sostinę ir mokytis, ir užsidirbti (jei dėl kokių nors priežasčių negali į Angliją), ir gyventi šviesesnio ir įvairiomis prasmėmis lengvesnio gyvenimo. Vieną kitą civilizacijos požymį jau galima aptikti ir užkampiuose. O neatlyginamas darbas vardan lietuvybės prilygsta žygdarbiui sumaterialėjusiame laikmetyje.
Belaukiant garsų iš aukštybių
Anos dienos popietę kaimynas, kuriam tapo nuobodu, nes paliko žmona, manęs paklausė, ar mėgstu klausytis radijo. Pakinksėjau galvą, nors labiau patinka naršyti po internetą. „Blogai, kad komercinių stočių, kurios transliuoja daug geros muzikos, negirdžiu, – pabėdojo. – Turbūt ant stogo kelsiu „mėnulį“. Patariau neskubėti ir kantriai luktelėti.
Rokiškiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai ant namų stogų dar tebekelia ne tik televizijos, bet ir radijo antenas, tiesia kabelius interneto ryšiui. Be apskritos antenos, gyventojų vadinamos „mėnuliu“, girdimos tik pirmoji ir antroji Lietuvos radijo programos. Kai virš stogo pakimba „mėnulis“, prabyla ir komercinės radijo stotys.
Jau kitais metais kelti antenų, tiesti kabelių nebereikės – Rokiškio pakraštyje numatyta vieta radiorelinei stočiai, kuri užtikrins bevielio interneto tiekimą ir miesto, ir net kaimo gyventojams. Be trikdžių bus girdimos visos radijo stotys, matomos visų televizijų programos. Tai ne vietos valdžios sumanymas – pradedamas įgyvendinti prieš dvejus metus Vyriausybės šiuo klausimu priimtas nutarimas. Šiaurės Rytų Lietuvoje Rokiškis iki šiol buvo vienintelė tamsi dėmė be radiorelinio stiprintuvo, nors nuo radijo išradimo prabėgo daugiau kaip 100 metų...
Į didmiesčius ir britaniškus kraštus dar neišbildėjęs jaunimas nekantrauja komercinės muzikos ir interneto, o šventadieninėmis skarelėmis pasipuošusios Pandėlio moterėlės vis dažniau dairosi į bažnyčios bokštus ir laukia suskambant Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko dovanotų 250 tūkst. litų vertės varpų. Kiekvienai kartai – savi rūpesčiai.
Studijuoja ir jauni, ir seni
Tėvai, kurių vaikai vis grasina pabėgti toliau nuo gimtų šilojų, jau turi svarų argumentą juos sulaikyti. Vilniaus pedagoginis universitetas Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale nuo rugsėjo pradžios rengia studijas pagal akredituotą edukologijos magistrantūros programą.
Ko stumdytis prišnerkštuose sostinės bendrabučiuose ir su draugais dalytis mamytės pedantiškai į krepšį sudėliotais kumpiu, lašinukais, naminiu sviestu ir gardžiais kepiniais, ko laidyti dešimtines autobuso bilietams, jei viskas vietoj? Žinoma, visi nebus tos pačios srities specialistai, be to, jauną į didmiestį kaip mešką prie avilio traukia laisvės pojūtis. Atitrūkti nuo pavadėlio stengiasi ir dresuotas šunytis.
Gerai nors tiek, kad studentams taikomos nuolaidos, antraip vienkartinei kelionei pirmyn ir atgal jau pusšimčio litų neužtektų. Pigiau traukiniu, tačiau tik tiems, kurie mokslų siekia Panevėžyje ir Šiauliuose – kitomis kryptimis bėgių nėra. Panevėžio regiono plėtros tarybos posėdyje buvo svarstomas keleivinio traukinio Rokiškis–Šiauliai–Rokiškis likimas. Bent jau iki birželio jis dar dundės ir ūkaus stotelėse, veždamas po keliolika keleivių – studentų, geležinkelio darbininkų ir vieną kitą priklydėlį. Vasaros pradžioje Vyriausybė numato svarstyti viso šalies geležinkelio vystymo strategiją, tad gali atsitikti, kad nuostolingi maršrutai bus panaikinti.
Kai kaimynui apie tai prasitariau, jis paniro į prisiminimus. „Pameni, kai barankų į Daugpilį važiuodavom? – klausė. – Į vagoną vos įsisprausdavom – šitiek žmonių skanesnio deficito būdavo ištroškę! Ir saldainiai latviški gardesni buvo, ir strimelės ar jūros ešerys. Apavo prisipirkdavom, visokių skarmalų“.
Neprieštaravau: „Įdomūs laikai buvo. Dabar visur parduotuvės prekėmis užverstos, tik kišenės pustuštės. Eurų dar mažiau turėsim“. Kaimynas tuoj savo trigrašį: „Svarbiausia – sveikata, o pinigai nei anoje, nei laisvoje Lietuvoje nesimėtė ir nesimėto. Skirtumas tas, kad anuomet visiems daugmaž po lygiai padalydavo. Kai leido patiems pasiimti – komunizmo nebeliko“.
Studijuoja jau ne tik jaunimas. Biržų senjorai šį pavasarį savo mieste įkūrė Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) filialą. TAU – tai savarankiška, savanoriška visuomeninė organizacija, savo veikla užtikrinanti vyresnio amžiaus žmonių socialinę integraciją į visuomenę, skatinanti jų produktyvų ir turiningą gyvenimą, kelianti žinių ir kultūros lygį. Tokie filialai jau veikia ir didžiuosiuose miestuose, ir Prienuose, Ukmergėje, Telšiuose, Dotnuvoje, Visagine.
Taigi vaikams palikus lizdus, biržiečiams nebeteks nuobodžiauti ir ilgesingai žvelgti pro daugiabučio langą ar su kaimynu pliurpti apie nežinia ką.
Lietuvybės skleidėja – vis dar kelyje
Net nemaniau, kad mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vanda Vasiliauskienė tokia gyvybinga, kaip ir prieš daugelį metų Edvardo Tičkaus vidurinėje mokykloje. Ji iki šiol – šviesiausiam kelyje, koks tik begali būti. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios 80-metė pedagogė iš Rokiškio važinėja į Mažąją Lietuvą – Kaliningrado sritį. Ji vienintelė iš savo kolegių be pertraukos visus šešiolika metų tame krašte skleidžia lietuvybę – vaikus ir suaugusius moko lietuvių kalbos, leidžia laikraštėlį „Naujoji aušra“, dalyvauja Tilžės lietuvių bendruomenės veikloje.
Mokytoja ne kartą susilaukė grasinimų, ypač tada, kai Jasnoje kaime sumanė įkurti mokyklą. Lietuvybės skleidėja turi Rusijos vizą, tačiau pagal ten galiojančius įstatymus svečioje šalyje gali būti tik tris dienas. Todėl mokytoja – nuolat kelyje. Visą uždarbį aukoja autobuso bilietams. Žinoma, ir energiją. Bet jos niekada nepritrūksta.
Jos artimiausia svajonė – knyga apie lietuvių veiklą Kaliningrado srityje nuo 1990 metų. „Jei spėsiu surinkti medžiagą, knygą išleis sūnus, kuris man talkina leidžiant laikraštėlį“, – pragmatiškai galvoja pedagogė.
„Gerą mokytoją turėjai“, – tarė kaimynas, kai apie ją papasakojau. „Taip“, – atsakiau ir pagalvojau, kad pilkšvoje provincijos padangėje kiekvienas menkas šviesulėlis, kaip ir menkas žingsnelis europinės civilizacijos link – labai laukiamas ir brangus.
Rokiškis
