“Svarbiausia keliauti", - sakė graikai, kadaise pradėję marmurinių Viduržemio jūros pakrančių kolonizaciją. Kelionės ir turizmo sektorius užvaldo vis didesnę pasaulinės ekonomikos dalį. Nors Holivudo scenarijai baigia mus įtikinti priešingai, graikai keliaudavo ne ilsėtis ir ieškoti nuotykių. Trojos karas prasidėjo dėl moters, o į tolimą Kolchidę argonautai išplaukė, sakykime, verslo reikalais.
Salose ir pakrantėse graikai ieškojo naudos - vergų, derlingų žemių, kuriose augtų Atikai reikalingi grūdai, - ir vietų, tinkamų poliams įkurti, tačiau tik Rytuose supranti, kad tie jų poliai buvo stebuklas didžiulės Azijos pašonėje. Graikų ethos susietas su nomo, tam tikru įstatymu, galėjo egzistuoti tik kaip polio - miesto, Tėvynės - tradicijos dalis. To niekada neturėjo Azija, tai praranda tie patys vakariečiai, gausiai nugulę Mažosios Azijos pliažus.
Per pastaruosius dešimtmečius lietuviai, kaip ir kiti europiečiai, vis labiau įprato judėti savanoriškai. Miestuose gyvenantys žmonės vasarą vyksta pailsėti į užsienio kurortus, prie Baltijos jūros, į kaimo turizmo arba nuosavas sodybas. Turizmo industrija suklestėjo tada, kai Europa užsigydė karo žaizdas. Praėjus penkiolikai metų po Reicho žlugimo prancūzai, kurie tada dar turėjo deficitinį biudžetą, buvo šokiruoti išvydę būrius vokiečių, atvykusių atostogauti į jų Viduržemio jūros kurortus.
Patraukliosios Italijos šiaurės Milano ir Turino miestai buvo svarbūs industriniai centrai nuo pat vidurinių amžių, o tokios šalys kaip Portugalija ar Ispanija už savo ekonominį pakilimą šiandien turi būti dėkingos turistams. Iki turizmo bumo, kuris prasidėjo prieš keturiasdešimt metų, jos abi buvo skurdžios valstybės. Suprantama, pagal vokiškus ar skandinaviškus standartus. Graikiją, kurioje ne taip seniai pragyvenimo lygis buvo mažiausias Europoje, šiandien praturtino ne tiek Europos Sąjungos fondai, kiek turizmas.
Šiauriečius traukia pietūs dėl klimato ir draugiškų santykių. Kodėl lietuviai nuo seno mėgsta gruzinus, o gruzinai lietuvius? Gruzija mums - tai geras vynas, švelnus klimatas, kalnai, svetingumas, gruzinams Lietuva - žmonės, mylintys gruzinus, ir gražios šviesiaplaukės merginos. Šiandien Gruzija nevilioja turistų ne tik dėl politinės įtampos, bet ir todėl, kad Abchazijos ir Adžarijos paplūdimius kontroliuoja ne centrinė valdžia. Tad lietuviai priversti migruoti labiau į rytus, Turkijos link.
Dėl geografinės padėties ir antikinių istorinių vertybių Turkija pagal atvykstančių turistų skaičių pasaulyje užima 11 vietą. Čia yra tos vietos, kuriose, anot Brodskio, istorija tokia pat neišvengiama kaip greitkelio avarija, tai vieta, kur geografija išprovokuoja istoriją. Šiaip ar taip, Rytai yra metafizinis žmonijos centras, traukiantis savo pirmapradžiu juslingumu, kitokiais kvapais ir kraštovaizdžiais, prisitaikymo ir prekybos tradicija.
Atvykusiems lietuvaitė gidė papasakoja apie turkų įpročius, apie privalomą nedidelį bakšišą ir turistų grupei teigiamai nuteikti pateikia keletą juokingų turkiškų žodžių: durak yra stotelė, bardak - stiklinė, o tabak reiškia lėkštę. "Durak - optik", pro berbiančio dolmušo langą matau nubėgantį reklaminį užrašą. Ką jis reiškia - galiu tik spėlioti, nors ir tuo nesu visiškai įsitikinęs. Rytuose niekuo negali būti įsitikinęs iki galo.
Turkai mano, kad visi lietuviai kalba rusiškai, tačiau įgudę prekeiviai žino ir mūsų šalies specifiką. "Žalgiris" ir Sabonis yra universalūs žodžiai, o vienas jaunas valiutos keitėjas žinojo net futbolo vartininko Gintaro Staučės, kuris žaidė "Galatasaray" futbolo klube, pavardę. Restorane "Waterfall" Ičmelere padavėjas kaip papūga išmokęs kartoja keletą lietuviškų žodžių: "labas", "kaip gyveni?", "gerai", "ar galima tave pabučiuoti?"
Kas gi traukia mūsų tautiečius į Turkiją? Matyt, ne istorinė praeitis, nors ji turėtų dominti labiausiai. Ne menkiausią vaidmenį vaidina kainos, kurios Graikijai įstojus į Europos Sąjungą šios šalies kurortuose gerokai pakilo. Žinoma, Palangoje ar Nidoje galima pigiau poilsiauti. Bet jeigu Lietuvos kurortuose pasirinksite brangesnį viešbutį su maitinimu, tai kaina bus beveik ta pati kaip paprastame poros žvaigždučių Turkijos pajūrio viešbutyje, įskaitant lėktuvo skrydį iš Vilniaus. Viduržemio ir Egėjo jūros pakrantėse, užstotose Tauro kalnų, vasarą niekada nelyja, tad orui galima duoti didesnę garantiją negu doleriui. Tiesa, vasarą čia labai karšta. Lietuvoje 40 laipsnių temperatūra būtų tikra katastrofa, o Turkijos pajūryje ji lengviau pakeliama. Jeigu kuo ir pralaimi Turkijos kurortų pakrantės Lietuvos pajūriui, tai tik smėlio kokybe.
Turkai - pietiečiai, linksmuoliai, bonvivanai, mėgstantys turistus, o ypač naudą, kurią duoda turistų paliekami pinigai. Tad natūralu, kad turtingesnius britus ar olandus jie mėgsta labiau negu neišlaidžius vidurio ir rytų europiečius. Britai ir "atrado" daugelį Turkijos kurortų, kai susižavėję nuostabia gamta šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo investuoti į turizmo verslą ir statyti viešbučius. Tada įvyko kultūrinis ir socialinis pajūrio bendruomenių lūžis. Seniau moterys paveldėdavo blogiausią žemę palei jūrą, žemę, kurioje neaugdavo alyvmedžiai, figmedžiai ir daržovės, vyrai gaudavo derlingesnius ruožus arčiau Tauro kalnų. Prasidėjus turizmo bumui ir suklestėjus viešbučių statymo verslui viskas pasikeitė - dabar moterų valdoma žemė įgijo tokią vertę, kokios vyrų plotai negalėjo atsverti. Neturtingos žvejų dukros, turinčios žemės lopinėlį prie pajūrio, sulaukdavo daug šaunių jaunikių iš Stambulo.
Turkijoje britams sudarytos sąlygos jaustis kaip namie - visi kalba angliškai, yra angliški pusryčiai, “Premier” lygos futbolo rungtynių transliacija baruose, BBC žinios ir angliški laikraščiai kiekviename kioske. Tuo tarpu amerikiečių nedaug. Matyt, dėl padidėjusio teroristinių išpuolių pavojaus. Be to, amerikiečiai už Turkijos vizą privalo mokėti 100 dolerių, o lenkai ir Baltijos šalių gyventojai - 10, vengrai, anglai ir rusai - 20 dolerių.
Turistiniuose Turkijos regionuose ypatinga apsauga - kalnų kelias už turistinės Ičmelero gyvenvietės užtvertas grandine, stovi nedidelė būdelė, kurioje trys ginkluoti vyrai iš bardakų gurkšnoja arbatą, užrašas skelbia, kad norintys paėjėti kaimelio link privalo pasikonsultuoti su apsaugininkais.
Matyt, įsišakniję stereotipai verčia rašyti, kad Turkija yra kontrastų šalis. O kuri šalis šiandien nėra kontrastų šalis? Amerika - kontrastų šalis, Italija - kontrastų šalis, Indija - kontrastų šalis. Tiktai Skandinavijos šalyse nėra kontrastų. Turkija - tai modernių Vakarų Anatolijos ir Likijos kurortų zona ir atsilikusios rytinės provincijos, tai beprotiškos, dulkėtos ir klegančios Stambulo gatvės ir ilgos nykios kalvos, kur žalią spalvą gali pamatyti nebent musulmonų vėliavoje. Kiekviename miestelyje Ataturko - "turkų tėvo" - vardu pavadintos gatvės ir jam skirti paminklai. Su užsagstytu švarku ir kepure jis stovi ir Marmaryje, kur rugpjūtį alina 45 laipsnių karštis. Visai kaip Leninas, kuris kitados stovėjo Gintaro gatvės skverelyje Palangoje su paltu ir kepure. Pamenu, buvo toks anekdotas: "Kodėl Klaipėdoje šilčiau negu Palangoje? Todėl, kad Klaipėdoje Leninas apsivilkęs švarką, o Palangoje paltą".
Ataturko portretai kabo visur - kavinėse, parduotuvėlėse ir, savaime suprantama, valstybinėse įstaigose. Vienoje policijos būstinėje pastebėjau ant sienos užrašytą paprastą ir prasmingą jo posakį: "Yurtta sulh cihanda sulh", "Taika tavo namuose - taika pasaulyje". Yurtta turkiškai reiškia "namai".
Bet jeigu ne Ataturko reformos po Pirmojo pasaulinio karo, tai kažin ar šiandien europiečiai degintųsi Turkijos, kuri galėjo būti panaši į Iraną, paplūdimiuose. Ataturkas panaikino islamo teisę, suteikė pilietines teises ir laisves moterims, įvedė privalomą pradinį mokslą. Jis europeizavo Turkiją, taip kaip Rusiją europeizavo Petras I - šiurkščiai ir skausmingai.
Atrodo, keista, bet musulmoniškoje Turkijoje (tiesa, daugiausia Stambule ir pajūrio miesteliuose) oficialiai egzistuoja viešnamiai. Religingumas čia gerokai silpnesnis negu arabų šalyse, tad turkai nėra labai linkę ir į islamo radikalizmą. Kad ir veikiamoje globalinės Vakarų įtakos, Turkijoje išlieka stipri šeimos, pasididžiavimo tauta ir savo valstybe tradicija. Pagarbiai elgiamasi su vyresniaisiais. Tarnyba armijoje laikoma svarbiu dalyku vyro gyvenime. Kai kuriuose regionuose netarnavusiam armijoje negalima vesti. Buvo pagrasinta iš populiaraus turkų dainininko Tarkano, gyvenančio Amerikoje, atimti pilietybę, jeigu jis neatliks karinės tarnybos.
Politinis korektiškumas, įsigalintis Vakarų pasaulyje, daro savo - graikai jau neminimi kaip pagrindiniai priešai. Kartais atrodo, jog sudėtinga ir kruvina praeitis tarsi išsitrynė iš istorinės sąmonės. Turkai - patriotai, kai kalbama apie himną, nacionalinę vėliavą, valstybės vadovų portretus ar nacionalinį žaidimą futbolą. Tačiau minėti patriotizmą graikų ir turkų kruvinų konfliktų fone - tabu. Kovo 18 diena nacionaliniu mastu minima kaip Eanakkale Geeilmez - Kanakalės kankinių diena. Kovose prie Kanakalės po Pirmojo pasaulinio karo žuvo daug turkų karių, tačiau graikų armija neįveikė šios perėjos ir graikai buvo priversti pasitraukti iš Mažosios Azijos miestų. Orwello stiliaus memorandume, kviečiančiame paminėti šią dieną, apie graikus nė žodžio, tad lieka neaišku, su kuo tada kariavo turkai. Ar mes taip pat būsime priversti dėl politinio korektiškumo užmiršti tai, kad kadaise kariavome su šiandieniniais NATO sąjungininkais lenkais?
Kaip sakė Hėgelis, atsigręžę matome tik griuvėsius. Toje vietoje, kur seniau plytėjo didingas 300 000 gyventojų turintis graikų ir romėnų Efeso miestas su agora, fontanais, bibliotekomis, parduotuvėmis, turtingų patricijų namais, viešosiomis pirtimis, šiandien vien griuvėsių labirintas. Kas likę iš antikinio pasaulio stebuklo - Artemidės šventyklos? Vienintelė iš dalelių sudėta kreiva kolona balos viduryje. Šventykla buvo specialiai pastatyta baloje, kad galėtų atlaikyti žemės drebėjimą. Bala išliko, šventykla - ne.
Vakaruose industrinė gamyba susikūrė ant agrokultūrinės visuomenės pamatų, o Rytuose nuo senų laikų pagrindinis užsiėmimas buvo ir išlieka prekyba. Galbūt todėl turkai nevalgo kiaulienos, nes, būdami nomadai, klajokliai, jie niekino užkariautus žemdirbius, jų gyvenimo būdą ir tai, kuo jie maitinasi. Turkai puikūs prekiautojai. Jie siūlo prekes ne taip įkyriai kaip arabai Egipte, bet Rytai yra Rytai. Kainos nurodytos tik prekybos centre "Tansas", kuriame pilna europiečių, mėgstančių racionalią tvarką ir aiškumą, o ne ilgas rytietiškas derybas. Visur kitur kainų nėra - jos priklauso nuo prekybinės konjunktūros ir tarpusavio susitarimo. Tačiau pasiūla pranoksta lūkesčius. Jeigu norite įsigyti "Rolex" už trisdešimt dolerių, turkiškas turgus kaip tik vieta jums.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
