Adamkus, Algirdas, du Artūrai, Antanas, Andrius... Net nekyla abejonių, kad lietuviai į valdžios ar ne tokią aukštą Olimpo viršūnę kelia ar stumia bendrapiliečius, kuriuos nesunku būtų prisiminti pabudus savo ar svetimoje lovoje arba po vakarykščios netgi sunkiai be žemėlapio suvokiamoje vietoje. Labai paprasta – rėžk pirmąja abėcėlės raide prasidedantį kokį vardą arba pavardę ir būsi išganytas.
Jų pačių ar jiems bandomus įbrukti pomėgius taip pat nesunku atrinkti, nes lietuviai nuo seno garsėja kaip statybininkų karta. Nebūtina bristi į senovę, užtenka žvilgtelti pro savo būsto, automobilio langą, vyzdžius kryptelti į televizorius ar monitorius ir viską suprasi. Palei vandenis ar kopų pašlaitėse išdygusius statinius surentė ne kokie ateiviai, kuriems nusispjauti į aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitokių saugų reikalavimus, o tie patys kraštiečiai, besirūpinantys, kad jiems patiems, jų atžaloms ir net atvykėliams iš kitų kraštų šiame planetos taškelyje būtų miela ir malonu kaip tikroje Europoje.
Kiekvieno, kurio pase figūruoja pirmoji abėcėlės raidė, užmojai skirtingi. Štai Algirdas, kaip ir dera tvirčiausiam krašto ąžuolui, pačioje sostinės širdyje renčia Valdovų rūmus. Jam nė motais, kad tautai jo paties grąžintai Arkikatedrai nuo žemės knaisiojimų, galingos technikos sukeltos vibracijos ar dar kažkokių tai vietai neįprastų ir nebūdingų veiksnių sulig kiekviena diena menkėja tvirtybė, jos kūnas skilinėja ir trupa.
Kitas A – Artūras – vieną po kito dangaus link tempia daugiaaukščius, nuo vieno iš jų viršūnės stebėdamas, ar rūdys neėda Viduržemio jūros krantinėje pastatytos jachtos. Antras Artūras, kažkada pradėjęs nuo tvoros (net juokas ima dėl tokios statybos) ir supratęs, kad jis bene vienintelis nelabai ką išmano apie šį amatą, vis dėlto panoro gyventi geriau. Sau ir Seimo kolegoms, net jų patarėjams tekštelėjo tūkstantinius priedus prie atlyginimo, mat, anot jo, pabrango ir pieštukai, ir trintukai. Menko intelekto tautiečiams šių prekių kainos neaktualios, todėl jie gali ir toliau gyventi kaip gyvenę. Dešimtis milijonų litų kainuosiančių seimūnų darbo sąlygų gerinimo – naujos posėdžių salės statybos – čia minėti turbūt dar neverta, nes gali atsitikti kaip su ta tvora – politikos skersvėjai pavojingi.
Blogiausiai šioje srityje sekasi didžiosios A savininkui – pirmajam valstybės vyrui. Kad ir kiek vieną ant kito krautum moralės principus, joks dangoraižis ir jokie rūmai ar menko gūsio nuverčiama tvora neiškils. Ypač šiam, lietaus ir litų plaunamam krašte. Tiesa, kartą ir didžiamoralistui buvo sukirbėjęs noras Didžiasalyje statyti plytų fabriką ir į jį suginti vietos „bomžus“. Svajotojas! Čia ne vandens atrakcionų parko vizija, už kurią jau mokame.
Dėl Antano, Miklusėnų genties vado, viskas aišku. „Dangaus“ dalyvis savo interneto svetainėje ranką spaudžia ne tik čia minėtiems A, bet ir Billui iš už Atlanto, ir Vladimirui iš Kremliaus. Gerai pardavęs realybės šou laimėtą „Nokia“ telefoną, Antanas vos spėja skuosti slidžiais keliais iš vieno šalies miesto į kitą ir stulbinti žmones savo lyriškomis, naftalinuotomis dainomis ir laukiniais šokiais. Jo klausėsi netgi už grotų nuobodžiaujantys Pravieniškių gyventojai. Tauta jį myli, nors jis irgi A. O gal tik „a“? Šiaip ar taip, Antanas jaučia, kur gyvena. Lukiškių aikštėje jau stovi jo paminklas. Kol kas virtualus, bet vis dėlto...
Andriui, anot Arūno Valinsko, Jūžintų Brazauskui, kaimiečiai turėtų sumesti bent jau biustui. Ąžuoliniam. Jei kas prisidėtų, gal nulietų ir bronzinį. Kuklusis kaimo vaikas, „Kelio į žvaigždes“ finalininkas, net nuraudo, tačiau Arūną į Jūžintus pakvietė. Dėl viso pikto. O gal?..Statybų karštligė, vienaip ar kitaip įamžinant savo vienokią ar kitokią veiklą, neturėtų žlugti. Ji jau perduodama iš kartos į kartą, iš didmiesčio į iki šiol niekam nežinotą kaimą.
Rokiškis
