Prieš trejetą metų mūsų miestelio mūsų gatvėje pas vieną kaimyną pastatė serverį ir iškėlė anteną. Tai reiškė, kad nuo tos vietos galime nusitiesti kabelius iki savo namų ir naršyti internete visi, kurie turi kompiuterius. Paaiškėjo, kad gatvėje kompiuterius turi penkios šeimos.
Gerai, kad buvo žiema ir mūsų žmonos nevijo į lauką mūsų (vyrų) sodinti bulvių ar pjauti žaliosios vejos – galėjom ramūs sėdėti ir iki išnaktų ar paryčių žiūrėti į monitorių. O žiūrėti mums, tokio dalyko dar nemačiusiems, buvo į ką! Tiesa, akys ėmė perštėti, be to, dažnokai teko kviesti tuos, kurie labiau išmanė apie šią techniką, nes prisigaudydavom kažkokių virusų. Meistrai sakydavo: „Kompiuteris – ne televizorius, kur tik kelios knopkės (suprask – mygtukai) ir kuriomis gali tik perjungti kanalus. Čia, brol, milijardai puslapių, čia reikia išmanyti, ką paspaust“.
Kad tikrai nemažai, įsitikinom. Ypač daug svetainių su pikantiškais vaizdeliais, kurių nemažai metų atgal eidavom žiūrėti už pinigus pas tą, kuris iš kažkur gaudavo vaizdo magnetofoną ir vaizdajuosčių. Būdavo, kad su tuo vaizdajuosčių turėtoju net susipykdavom, nes jam labiau patiko koviniai filmai. Mes gi virpėdami troškom „juodų“ vaizdų su inkščiančiais, aimanuojančiais ir kitaip vargstančiais nuogais priešingų lyčių atstovais. Pasitaikydavo, kad tarpusavy minkydavosi tik bernai arba tik moteriškės, bet mūsų antrosioms pusėms (jos irgi seilę varvindavo į ekranus) tokios scenos nelabai patiko.
Į interneto margumyną akį užmesti mėgo ir tie, kurie kompiuterių neturėjo ne dėl lėšų stygiaus, bet dėl visiško nesupratimo ir baimės nuspausti bent vieną klaviatūros mygtuką. Pvz., pas mane dažnai užsukdavo kaimynas, iš kurio vėliau išėjo žmona. Atėjęs sakydavo: „Na tai rodyk, po kiek dabar mašinos“. Automobilį jis turėjo ir kito pirkti neketino, bet atversdavau skelbimų tinklapius – tegu žiūri. Juolab kad ir man knietėjo parodyti, ką buvau išmokęs. Parduodamų automobilių ten – begalė. Bet kaimynas į juos tik viena akim žvilgteldavo. Buvo aišku, kad mašinos jam rūpi kaip pernykštis sniegas.
Po valandžiukės, kai nuo skelbimų šiek tiek imdavo mirguliuoti akyse, klausdavo: „Gal ir mergų čia yra?“ Pornografinių nuotraukų monitoriuje – neką mažiau nei automobilių. „O čia kaip?“- teiraudavosi stebeilydamasis į nuotrauką, kurioje susipynę keli ekstazės apimti kūnai. Kartais į monitorių žiūrėdavo net pakreipęs galvą, tarsi iš už kampo, lyg stengdamasis kažką pamatyti iš kitos pusės. „Žiūrėk, dar ir juda“,- stebėdavosi. Man nuogaliai ir ritmiški judesiai jau buvo šiek tiek pabodę. Tas pats per tą patį visuose tinklapiuose.
Kaimyno žingeidumas man priminė anų laikų ekskursiją į tuometinę Jugoslaviją, kai ėjom į kino teatrą stebėti kažkokio „nepadoraus“ filmo. Tuomet, pamenu, labiau nustebom ne rodomomis atviromis miegamojo scenomis, o tuščia sale. Vietiniai jau buvo sotūs ekraninio sekso.
Internetas teikia galimybę pamatyti ne tik virtualių ievų ir adomų. Tuo įsitikinom aptikę svetainių, už dyką kviečiančių į pokalbių kambarius, internautų vadinamus chatais. Čia ir dabar gali kalbėti su bala žino kuriam krašte esančiu piliečiu. Tačiau ką šnekėti, jei to žmogaus nei pažįsti, nei esi matęs? Juk kartais netgi su kaimynu, aptarę savo ūkius, Turniškių kotedžus ir Naglio Šulijos prognozes, pristingam kalbos.
Tačiau ne visi neturi ką pasakyti. Tarkim į kurį nors pokalbių kambarį ateini „pasipuošęs“ sumanytu vyrišku slapyvardžiu ir tuoj sulauki panašaus amžiaus moteriškės: „Labas. Kaip sekasi?“ Jei parašai, kad sekasi gerai, ana tuoj ima guostis, kad jos padėtis nepavydėtina (pvz., kaip Aldonos Balsienės), girtuoklis vyras išėjęs pas kitą, ji šį pavasarį tiesiog šalanti be atjautos ir meilės. Po tokios įžangos moteriškas slapyvardis lyg tarp kitko klausia: „O tu ko ieškai?“
Į gundančią provokaciją gali nereaguoti tik sukriošęs senukas. O tu toks dar nesi! Todėl akimirksniui pamiršti žmoną ir rėži: „Ieškau tavęs“. Pokalbis kaip raketa Baikonure pajuda iš mirties taško. Tačiau po valandžiukės moteris apgailestaudama praneša, kad baigiasi darbo laikas – teks atsisveikinti. Išsigandęs klausi: „Nebesusitiksim?“ Atsakymas šiek tiek paguodžia: „Čia būnu kasdien, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį bei švenčių dienas“.
Pagalvoji, kad moteris turi gerą darbą ir turbūt gerą bosą, ir lauki kitos savaitės pradžios - juk toks meilus jos balsas! Balsas? Susizgribi, kad balso taigi nesi girdėjęs. Dar po savaitės ar dviejų rizikuoji – duodi telefono numerį. Įspėji, kad telefonas “laisvas“ tik nuo 8 iki 17 val. Moteriškas slapyvardis supratingas: „Nesibaimink, kai žmona namuose – neskambinsiu“. Be to, sužinai, kad nuo Vilniaus iki tavo miestelio – visai menkas atstumas, nors anksčiau pas studijuojančius vaikus ruošdavaisi kaip koks amerikonas į Mėnulį.
Pagaliau su pašnekove susitinki. Neutralioje zonoje. Ji be ilgų įžangų pakimba ant kaklo, kaip pakimbama ant mylimo ir pasiilgto. O juk mato pirmą kartą! Nuotraukos juk nesiuntei, teisindamasis, kad neturi skenerio. Galvoji: patikau iškart. Tau ji irgi visai nieko – kvepianti, be kompleksų, nebumba kaip žmona. Kažkada matytos virtualios „juodos“ scenos virsta realybe. Išbandai kone viską, ką esi regėjęs. Su žmona šitaip būtų lyg ir nepatogu. Su žmona – kasdieniškai, įprastai. Juk jos neprašysi: gal pabandom anaip? Su šia, iš slapyvardžio virtusia karšta realybe, net kalbėti nereikia – abu žinot, ko trokštat.
Jeigu yra pradžia, turi būti ir pabaiga. Apmąstęs nekaltą virtualų pokalbį virtus neištikimybe ir mintyse reziumavęs, kad nuotykis gali virsti tikra velniava, kitą savaitę įsigudrini pakeisti slapyvardį. Bet ta virtualioji – realioji vis tiek tave užkalbina. Kaip atpažino? Ot moteriška uoslė! Tačiau baimė netrukus atslūgsta. Slapyvardis klausia: „Iš kur esi?“ Vadinasi, nepažino. Į galvą cvinkteli išganinga mintis: „Iš Londono“. Pauzė. „Galima sakyti, čia pat. Skrydžiai dabar pigūs“,- monitoriuje pamatai žodžius, kurie skaudžiai sminga į galvą, visu kūnu perbėga šaltas baimės drebulys: „Baigiu įklimpti kaip T – 40 pažliugusioj pavasario dirvoj“. Ieškai „Turn Off Computer“ ir įjungi televizorių. Ekrane kažkas kažką vaikosi. Po minutės susigaudau – krepšinis. Mūsiškiai vėl pralaimi. Nebesvarbu.
Kaimynas, kuris atseit ketino pirkti automobilį, po metų savo trobos link taip pat nusitiesė kabelį, pasisamdė protingą jaunuolį ir pramoko spaudyti klaviatūrą. Po pusmečio jo žmona susirinko daiktus ir persikėlė pas tėvus. Kodėl taip pasielgė, galime tik spėlioti.
Pas kitą kaimyną, kuris dar nevedęs, nors jau artėja prie 40 – ties ir turi internetą, kažko labai dažnai ėmė lankytis daug jaunesni vaikinai, netgi, sakyčiau, berniukai. Su juo nebendrauju, todėl neklausiau, ko atvyksta tie svečiai, beje, net visai neprastais automobiliais.
Mano žmona buvo kantri, todėl, suuodusi virtualias pašnekoves, jas tik įvardijo nelabai gražiai – iškrypėlės. Tačiau labai susidomėjo kompiuterio galimybėmis. „Būtina mokytis, nes darbdavys žada kompiuterizuoti visą įstagą,- pareiškė.- Neketinu būti kažkokia atsilikėlė. Tikiuosi, pamokysi?“
Nežinau, ar kaimynas, kurį paliko žmona, ir tas, pas kurį vėlais vakarais užsuka berniukai, internete vis dar klaidžioja po čia minėtus tinklapius. Aš, kaip anuomet tie jugoslavai, jau sotus „juodų“ vaizdelių. Net ir ritmiškai judančių. Tik retsykiais pasibeldžiu į pokalbių kambarį. Man pažįstamas slapyvardis - dar ten. Įsitikinu ir trenkiu virtualiomis durimis. Einu į omni.lt pasiskaityti aktualijų, komentarų ir kitokios naudingos informacijos. Į tinklapį net galiu rašyti nesidangstydamas slapyvardžiu ir nesibaimindamas, kad kas nors perskaitys ir ims reikšti pretenzijas.
Tik dėl žmonos neramu: ar tikrai jos darbo vietą žada kompiuterizuoti? Gal net internetą pajungs? Baisu, kad pikantiški vaizdeliai kokios priklausomybių ligos neįvarytų – darbovietėj laisvo laiko juk per akis...
Rokiškis
