Šiandien, balandžio 26-ąją, sukanka 20 metų, kai įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje. Ši sukaktis neišvengiamai paliečia vieną iš esminių – tautų saugumo ir bendradarbiavimo temų. Ši tema gali būti analizuojama aplinkosaugos, ekonominiu, finansiniu, gyvybės pavojaus, kitais pjūviais.
Katastrofa, įvykusi prieš 20 metų, įrašytina į mūsų socialinį patyrimą kaip nuolat tyrinėtinas, stebimas, nagrinėtinas reiškinys gyvybės pokyčių, sveikatos ir aplinkos apsaugos aspektais. Sprogimas Černobylio branduolinėje jėgainėje turėjo dvi esmines priežastis, kurios gali būti būdingos visoms žmogaus veiklos sferoms: nepakankama darbuotojų kvalifikacija ir neteisinga įrenginio konstrukcija. Tačiau tik tokio pobūdžio nelaimė ir tik šioje branduolinės energijos srityje dėl žmogaus klaidų ir blogo įrenginių veikimo gali lemti tokių baisių padarinių, kuriems nėra nei valstybės, nei kokių kitų užtvarų. Tik 1993 metais galutinėje tarptautinės ekspertizės išvadoje buvo pagaliau paskelbta, kad reaktorius buvo klaidingai suprojektuotas, o darbuotojams stygo žinių apie projekto trūkumus ir apie tai, kaip profesionaliau elgtis sumažėjusio reakcingumo atveju.
Ko gero, visam vaizdui interpretuoti tiktų Čiurlionio kūriniai: „Pasakos“ paveikslas apie pakibusį plačiai išskleistais sparnais grėsmės paukštį virš vaiko arba pesimistiškesnis – neišvengiama „Laidotuvių simfonija“. Būtent tokia simfonija jau 20 metų lydi ne tik Ukrainos, Baltarusijos (kur nusileido iš radioaktyvaus debesies 60 proc. radioaktyvių atliekų), bet ir mūsų Lietuvos gyventojus. Vėžio liga tarp patyrusių tų kritulių „skonį“ – tai tik vienas iš katastrofos padarinių. Apskritai aukos skaičiuojamos šimtais tūkstančių.
Dabar, XXI amžiuje, tuos abu metaforinius vaizdus turime perprasti kaip susijusią ateities viziją. Jeigu neįvertinsime grėsmių virš mūsų vaikų galvų, „simfonija“ mus tolydžio lydės vis stipriau. Fizikai tai paaiškintų nedviprasmiškai: įvairios radioaktyviosios medžiagos, patekusios į orą, skyla nuo kelių dienų iki kelių dešimčių metų.
Užtat lieka nuolatinė užduotis: preventyviai domėtis energetinių išteklių saugumu, viešai ir dalykiškai informuoti visuomenę, kaip elgtis grėsmės aplinkybėmis, plėtoti ne tik mokslo, bet ir darbuotojų personalo kvalifikaciją. Čia turiu minty ne tik Ignalinos atominės elektrinės personalą arba sumanymus vėl statyti branduolinę jėgainę. Turiu mintyse visą kvalifikuotą saugumo organizavimo sistemą Lietuvos Respublikoje: nuo švietimo darbuotojų iki gaisrininkų ir medicinos personalo darbo. Ir šiuo požiūriu reikia aptarti bendradarbiavimo būdus su kaimyninėmis valstybėmis, nes tokios grėsmės – kaip matome – sienų neturi.
Mes prisimename, kad avarijai įvykus iš esmės jos padarinių ir masto pavojus Sovietų Sąjungos valdžios iš pradžių buvo slepiamas arba menkinamas. Šiuolaikiniame pasaulyje tai nepriimtina, neleistina ir turi būti baustina už bandymus nuslėpti nuo visuomenės žinias apie gresiantį pavojų.
Kita vertus, šiandien svarbu ne tik stebėti, analizuoti sprogimo Černobylio jėgainėje padarinius, istoriją, bet ir nuosekliau rūpintis žmonėmis, kurie patyrė beprotiško valdžios elgesio nelaimės akivaizdoje, rezultatą.
Lietuvos įstatymų leidėjai vakar įsipareigojo ištaisyti teisinę spragą – užtikrinti atitinkamą teisinį statusą ir visas socialines garantijas Lietuvos piliečiams, dalyvavusiems Černobylio atominės elektrinės likvidavimo darbuose. Tikiuosi, kad kolegoms nepritrūks valios bei ryžto ir patvirtinsime reikalingas Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisas.
Europos raidos kontekste politikai turi paisyti įsipareigojimų ne tik politinio pasitikėjimo labui, bet pirmiausia – savo tautos ir gretimų tautų labui. Blogiausia, kai kintančių tarptautinių reiškinių kontekste, tarp kurių dabar paminėtinas terorizmas ir informacinis karas, Lietuvos valstybės vidaus politikoje neįvertiname preventyvių tautos saugumo priemonių – visose svarbiose socialinėse sferose.
Įstatymų leidėjas čia turėtų ką veikti, išsiaiškindamas ne tik tai, kaip užtikrinamas saugumas viename pasirinktame objekte ar vienoje socialinėje srityje, bet ir tai, ar teisingai įstatymų vykdomoji valdžia kuria sistemines sąlygas pavojams įveikti, jeigu jų atsirastų.
O gal priešingai – jau keletą metų girdėdami planus tik apie racionalų lėšų panaudojimą aplinkosaugos, krašto apsaugos, medicinos srityse, galime tapti tokios saviapgaulės „įkaitais“?
Tik pažvelkime į rizikos nuvertinimą Jungtinėse Valstijose garsiosios „Katrinos“ uragano išvakarėse! Kiek galime įvardyti subjektyvių veiksnių: nuo gyventojų nesugebėjimo vietos bendruomenėse tinkamai pasiruošti grėsmei iki visiško žinybų neišmanymo, kaip suderinti pagalbos teikimą.
Čia, Lietuvoje, dėl mūsų jautrios geopolitinės situacijos turime kur kas daugiau ir svaresnių priežasčių nagrinėti tikras ir tariamas grėsmes, profesionaliai atskirdami vienas nuo kitų. Kas valstybėje yra blogai – žinome; kaip ir tai, kas gera padaryta. Tačiau mums turi rūpėti ne atskiri laimėjimai ar klaidos, bet saugumo sistema.
Šiandien man iškyla keletas klausimų, į kuriuos Seime dera atsakyti iš pradžių bent retoriškai, o vėliau nedelsiant sujungti pajėgas bendriems pasitarimams ir išvadoms padaryti.
Ar valstybėje pakanka medicinos ir labiausiai kvalifikuotos pagalbos teikimo centrų? Ar jie sugebėtų didesnės nelaimės atveju suteikti koordinuotą, kvalifikuotą pagalbą?
Jeigu įprastose miestų vietose kartais gaisrininkai, atvykę viena mašina, neranda būdo prisijungti prie vandens šaltinių arba apskritai jų neranda, tai ar iš tiesų esame pasirengę bet kurį, bet kokio masto gaisrą užgesinti?
Iš kur galime ir turime gauti strategijos argumentais pagrįstą, sistemiškai apdorotą prognozę? „Centrų“ daug – naudingo politikos kūrybai rezultato mažai.
Mums reikalingas toks saugumo sistemos kūrimas, per kurį būtų teisingai ir tiksliai suderintos visos svarbiausios socialinės sritys, o ne koks nors tariamai mokslinis konstatavimas apie pavojus Lietuvos visuomenei arba jos pilietiškumui, nes postringavimų apie trūkumus pilna žiniasklaida ir tam perprasti išskirtinio laiko nereikia. Be to, gyventojų socialinės garantijos turi būti aiškiai apibrėžtos įstatymais; be kita ko, garantija čia susijusi ir su kvalifikuotu informacijos teikimu. Tegu mus vienija ne abstrakti, deklaratyvi meilė besivienijančiai Europai, bet bendras tikslas sukurti ją tikrai saugią, atvirą, su nuspėjama rizika ir be katastrofų.
Šiandien turime pagerbti tas sovietinio režimo aukas, kuriomis tapo mūsų gyventojai, prieš 20 metų siunčiami – kaip buvo teigiama – „likviduoti“ avarijos padarinių. Iš tiesų jau neįmanoma jų buvo sunaikinti, ypač atsižvelgiant, kad žmonės būdavo siunčiami mirti. Galbūt ir galima pasakyti, kad šitaip pradėtoje „laidotuvių simfonijoje“ jie padėjo pastangas sumažinti katastrofos pavojų, tačiau tie pasiuntiniai net patys nežinojo, kad jau nebeturi ateities.
Pagerbkime juos ir kaip totalitarinės sistemos, ir kaip žmogiškosios išdavystės aukas, ir kaip didvyrius, apsaugojusius mus, kurie dabar gyvena.
Straipsnis parengtas pagal 2006 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Seime Vydo Gedvilo pasakytą kalbą.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, Darbo partijos frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
