Futbolo klubams patekus į krizę, kaip panacėja dažnai taikomas trenerių atleidimas nėra geriausia išeitis ar išsigelbėjimas. Tai liudija Vokietijos mokslininkų studija, kurioje nagrinėjami bundeslygos komandų rezultatai nuo 1963 iki 1998 metų.
Miunsterio universiteto mokslininkai ištyrė 206 trenerių pasikeitimus ir jų įtaką komandų žaidimui.
"Trejose ketveriose rungtynėse po trenerio pakeitimo galima pastebėti komandos žaidimo lygio pasikeitimą, tačiau netrunka ilgai", - teigia viena iš studijos autorių Aleksandra Tipenhauer (Alexandra Tippenhauer), kurios tėvas Hansas Diteris Tipenhaueris (Hans-Dieter Tippenhauer) buvo atleistas iš Bilefeldo "Arminia" ekipos trenerio pareigų 1980 metais.
Mokslininkų nuomone, išnagrinėjus 12 rungtynių iki ir po trenerio pasikeitimo negalima pastebėti jokių esminių pasikeitimų.
Paskaičiuota, jog 70 proc. trenerius pakeitusių klubų baigdavo čempionatą už prizininkų trejeto. Nepasiteisina trenerių keitimas ir gresiant iškritimui į žemesniąją lygą - tokiais atvejais 59,6 proc. klubų neišvengė iškritimo.
Azartiški vokiečiai jau spėlioja, kuris bundeslygos treneris šį sezoną pareigų neteks pirmasis - "favoritu" laikomas į pirmąją bundeslygą sugrįžusio Frankfurto "Eintracht" treneris Vilis Reimanas (Willi Reimann).
Reuters-ELTA
