Šiame netikėtai gimusiame straipsnyje pamėginsiu išdėstyti kelias savo mintis apie profesines sąjungas ir jų veiklą Lietuvoje. Nežinau, ar kam tos mano mintys bus įdomios, bet visos jos turi bjaurią ypatybę – kol tu jų neišlieji popieriuje, jos įkyriai drumsčia ramų ir sotų gyvenimą mazochistiškai prašydamos viešos kritikos.
Kas yra profsąjunga
Visų pirma tam, kad kalba būtų prasminga, reikia išsiaiškinti sąvokas ir suprasti, ar rašantis ir skaitantis vienodai suvokia, apie ką kalbama. Gal kam pasirodysiu nuobodus ir kvailas nagrinėdamas kažkokias sąvokas, bet kiekvienam nors kiek mąstančiam žmogui žinoma, kad neteisingai supratus sąvokas daromos didžiulės klaidos priimant gyvybiškai svarbius sprendimus. Todėl visos sąvokos turi būti aiškios ir suprantamos vienodai.
Išnagrinėkim, ką gi šiuolaikinėje lietuvių kalboje reiškia arba ką apibūdina toks iki skausmo pažįstamas žodis „profsąjunga“ (vienam tai asocijuojasi su duona kasdienine, kitam su darbo vieta, trečiam su pašalpomis, kelionėmis ir t.t.). Kad būtų aišku, žiūriu į dabartinės Lietuvių kalbos žodyną (interneto versija), leidžiamą Lietuvių kalbos instituto ir Atviros Lietuvos fondo. Atsakymas daugiau lakoniškas nei informatyvus – žodis „profsąjunga“ – tai sutrumpinimas nuo žodžių junginio „profesinė sąjunga“. Gerai, nenusiviliu, gal paaiškinimas bus kitose vietose. Pasižiūriu į didžiausią dabartinį Lietuvių kalbos žodyną (http://www.lkz.lt) ir randu: „profsąjunga sutr. profesinė sąjunga: Tarybinės profsąjungos vieningai remia taikingą savo vyriausybės užsienio politiką (sov.)“. Sunerimęs, bet vis dar nenusivylęs, ieškau toliau. Nejaugi dabartinėje lietuvių kalboje nebėra vietos tokiai sąvokai kaip „profsąjunga“, nejaugi mūsų šiandienos intelektualai ją suvokia tik kaip praeities reliktą?
Ką gi, žiūriu oficialiame Lietuvių kalbos komisijos tinklapyje ir štai šokas, pasirodo, „profsąjunga“ – vertalas iš rusų kalbos, plg. medsesuo, vyrbuhalterė ir pan., vartotinas tik vienas toks vertalas – santechnikas. Be to, žodis „profsąjunga“ pripažintas nevartotinu Šukio vadovėlyje, taigi reiktų šio žodžio ir jo vedinių vengti“! Kaip jums patinka? Vadinasi, žodį „santechnikas“ vartoti galim, o „profsąjunga“ nerekomenduojama. Ir tai tik „taškų ant i“ dėjimo pradžia. Na gerai, po ilgų ir bergždžių paieškų atsiverčiu oficialų, reprezentacinį, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos tinklapį www.lpsk.lt (gal, sakau, čia rasiu atsakymą, kas gi yra ta profsąjunga), deja, ten aš gaunu visą informaciją apie asmenis, sužinau apie deklaruojamus siekius, vizijas ir ruošiamus nudirbti darbus, bet nė vieno žodžio apie tai – kas gi po paraliais yra ta „profesinė sąjunga“? Pasirodo, ši veikla „modernioje Lietuvos visuomenėje“ netgi nebeturi apibūdinimo, tiesa, fasadas liko – visiems žinomas žodžių junginys „profesinė sąjunga“, bet šiuolaikinio lietuviško apibūdinimo šiai sąvokai nėra. Internete pervertęs tuziną pasisakymų profsąjungų tema radau vieną vertą dėmesio atsakymą, kas yra profesinė sąjunga.
Pasisakė Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkas Algimantas Minkauskas (http://vpk.5ci.lt/Default.aspx?Element=I_Manager2&TopicID=279&IMAction=ViewArticles): „Profesinė sąjunga – tai vienintelė organizacija, kuri blogai ar gerai, bet rūpinasi policijos pareigūnais“. Gražu, nes lakoniška ir teisinga. Galima būtų perfrazuoti: „Profesinė sąjunga – tai VIENINTELĖ visuomeninė organizacija Lietuvoje, kuri rūpinasi dirbančio žmogaus gerove“. Na pagaliau, bet tai greičiau vykęs ir teisingas šūkis nei išsamus apibūdinimas. Gerai, grįžtam prie ištakų, žodis „profsąjunga“ yra žodžių „profesija“ ir „sąjunga“ junginys. Žodis „profesija“ reiškia [lot. professio < profiteor – pasisakau; paskelbiu savo pavardę, turtą, verslą] darbinės veiklos rūšį, kuriai reikia spec. pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis; žodis „sąjunga“ reiškia asmenų, grupių, klasių susijungimas, susivienijimas bendram tikslui. Iš to apibendrinam, kad profsąjunga, arba (kad neerzintume kalbininkų) profesinė sąjunga, yra dirbančių (turinčių profesiją) asmenų susivienijimas bendram tikslui siekti.
Profsąjungos tikslas
Na, dabar jau žinom, kas tai yra profsąjunga, ir suprantam, kad tai asmenų susivienijimas bendram tikslui siekti, todėl belieka nustatyti, koks gi yra profsąjungos tikslas. Nenorėčiau gilintis, kokie yra atskirų asmenų siekiai profsąjungose, bet profsąjungos, kaip idėjos, bendras tikslas yra daugiau negu aiškus – darbuotojų gerovė. Ir nėra kitų tikslų. Klausimai ir nuomonių skirtumai gali atsirasti ne dėl paties tikslo, bet tik dėl šio tikslo įgyvendinimo būdų, priemonių ir formos.
Būdai, priemonės ir forma
Kokie būdai pasiekti tikslą šiandien egzistuoja Lietuvos profsąjungų judėjime? Jų yra du – derybos ir kova. (Yra dar trečias, aš jį pavadinčiau „prisitaikyti, kad egzistuotum“, bet apie jį parašysiu atskirą straipsnį, nes jis išeina už profsąjungos tikslo ribų ir yra specifinis Rytų Europos fenomenas.) Nevertinsiu, koks iš tų būdų yra geriausias, tai labai subjektyvu, bet pasistengsiu aprašyti, kokios priemonės naudojamos šiais skirtingais būdais siekiant tikslo.
Turiu atkreipti dėmesį, kad jau pats faktas, jog darbovietėje profesinė sąjunga drausmina darbdavį ir garantuoja darbo įstatymų minimumo laikymąsi darbuotojų atžvilgiu.
DERYBŲ BŪDO, siekiant tikslo, priemonės yra: 1) priemonė – pasiūlymai derėtis. Nuolat kviesti darbdavį į derybas, profsąjungos derybininkų asmeniniais sugebėjimais ir psichologinėmis savybėmis įrodinėti darbdaviui darbuotojų gerovės naudą ir būtinybę. Siekti tikslo pasitelkus vien tik šį būdą yra tikrai sudėtinga (dėl objektyvių priežasčių darbdavys leis pinigus darbuotojų gerovei tik tuo atveju, jeigu neturės kitos išeities), todėl atsiranda būtinybė naudotis 2) priemone – įtaka įstatymų ir poįstatyminių aktų leidybai. Idealus modelis – tai trišalė taryba ir įvairios trišalės komisijos, toliau lobistai, arba paprasčiau – bičiuliai Seime, taip pat administracinių valstybinių išteklių panaudojimas (sprendimus dėl darbdavio verslo priimančios valstybinės institucijos, įvairios inspekcijos ir pan.). Visas šis priemonių kompleksas yra palyginti veiksmingas tol, kol darbdaviai susivokia ir pradeda naudotis tomis pačiomis priemonėmis. Išnaudojus šias dvi priemones, nieko kita nelieka kaip tik pereiti prie kovos būdo arba vegetuoti sudarant vien tik veiklos vaizdą. Lietuvoje yra profsąjungų, kurios apie jokią kovą kaip darbininkų gerovės siekimo būdą nenori girdėti, bet sąžiningai nori siekti tikslo (prisimenam, kad tikslas yra darbuotojų gerovė), todėl yra dar viena subtili, nenuspėjama, intelektuali ir labai egzotiška 3) priemonė: ne savo rankomis, bet per trečiuosius asmenis įsteigti dar vieną profsąjungą, kurios pirminiame steigimosi etape būtų panaudotos visos kovos būdo priemonės. Atsiradus kovingai profsąjungai, darbdavys bus ganėtinai išgąsdintas, kad be jokių išankstinių sąlygų pradėtų derybas su „civilizuota“ profsąjunga, o vėliau gudrios strategijos dėka galima išsiderėti geras sąlygas darbuotojams ir su laiku apriboti, o gal ir nutraukti nepatyrusio „konkurento“ veiklą. Tai yra daugiau hipotetinė ir gana slidi priemonė, todėl abejoju, kad šis būdas būtų taikomas dažnai ir sąmoningai. Veikiausiai profsąjungos, kurios kultivuoja vien derybinį tikslo siekimo būdą, šia priemone naudojasi tik tuomet, kai spontaniškai susikuria anksčiau minėta kovinga profsąjunga.
KOVOS BŪDO, siekiant tikslo, priemonės yra: 1) priemonė –reikalavimų iškėlimas; Reikalavimai keliami pagal realią situaciją ir prie jų pridedama dar tiek pat nereikšmingų arba nerealių reikalavimų tam, kad derantis su darbdaviu būtų galimybė „nusileisti“ dėl tam tikrų punktų. Darbdaviai ne dažnai arba, tiksliau pasakius, niekada nevykdo pirmųjų iškeltų reikalavimų, todėl atsiranda poreikis 2) priemonei. Aš ją pavadinčiau „psichologinis gąsdinimas“. Tai įvairūs piketavimai, eisenos, mitingai, gal dar bado akcijos. Bet ši priemonė turi gan ribotą poveikį, ji yra psichologinė, todėl darbdavys realaus nuostolio nepatiria ir nerimtai žiūri į iškeltus reikalavimus. 3) priemonė: priimamas sprendimas dirbti pagal visas nustatytas taisykles ir normas, tai yra nesistengti darbe. Pasaulinė praktika rodo, kad tai gana veikminga priemonė po to, kai darbdavys gauna statistinius duomenis apie sumažėjusį darbo našumą ir dėl to patiriamus nuostolius. Jis pradeda derybas tam, kad nutrauktų šį pasyvų boikotą. Ši priemonė veiksminga sąlyginai, tai yra visų pirmą turi būti labai aukštas darbuotojų sąmoningumo lygis; antra, jei atlyginimas priklauso nuo išdirbio normų, tuomet šia priemone taip pat nėra galimybės veiksmingai pasinaudoti. 4) priemonė: streikas. Dažniausiai užtenka vien įspėjamojo. Tai vienintelė ir veiksmingiausia profsąjungų kovos priemonė, kurios paniškai bijo visi darbdaviai. Didžiausia problema pasinaudoti šia priemone yra darbuotojų sąmoningumo trūkumas ir antra nemažiau svarbi priežastis – Lietuvoje įstatymų apribojimais streikai yra iš esmės uždrausti. 5) priemonė: riaušės arba „spontaniška priemonė“ (primenu, kad kalbama apie visas esamas priemones). Nenoriu gilintis į šią specifinę priemonę, kad nebūčiau apkaltintas riaušių kurstymu, bet istorija rodo (taip pat ir Lietuvos), kad ši priemonė ne mažiau veikminga nei streikas. Visi klausimai sprendžiami greičiau po to, kai porą plytų įskrenda į oficialios valstybinės institucijos (pavyzdžiui, Seimo) langus arba kokio darbdavio kostiumas būna aptaškomas aliejiniais dažais (priklausomai nuo reikalavimo objekto). Po kiekvienos tokios „spontaniškai įvykdytos“ priemonės reikėtų susitaikyti su finansiniais nuostoliais organizatoriams, taip pat su galimu kai kurių aktyvistų areštu.
FORMA tikslui pasiekti. Kaip ir normalus žmogus negali būti 100 proc. flegmatikas, sangvinikas arba cholerikas, taip ir normali profsąjunga negali būti 100 proc. derybinė arba 100 proc. kovinė. Idealiu, kad forma būtų kintanti, vienoj vietoj daugiau derybinė kitoj – daugiau kovine, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus būdus ir į sprendžiamos problemos aplinkybes bei turimus išteklius.
Nepretenduoju į absoliučios tiesos monopolį (nė vienas žmogus jo neturi), bet jei pirmos dvi dalys sukels diskusijas ir susidomėjimą, aš pratęsiu, nes turiu minčių dar kelioms „taškų ant i“ dalims:
Kaip turėtų būti organizuotas darbas?Draugai, partneriai, įrankiai ir priešaiNarių motyvavimasVadovavimas
Jei kilo minčių arba klausimų, rašykite [email protected]
