Pastarieji prezidento rinkimai pridėjo svarumo ne kartą išreikštai nuomonei, kad visuotinai renkamo prezidento institucija Lietuvai nereikalinga. Deja, nepaisant akivaizdžių problemų, ši tema iš esmės beveik nesvarstoma viešojoje erdvėje. Iš politikų, regis, tik prezidentas Valdas Adamkus neseniai ragino pradėti viešai šiuo klausimu diskutuoti.
Kaip viena svarbiausių kliūčių pradėti atvirai svarstyti šį kausimą įvardijamas nuogąstavimas, kad viskas bus suvesta į vieną asmenį. Tada esą daug kam susidarytų įspūdis, kad šalies konstitucinę sandarą lemia atskirų politikų apkalta ir nušalinimas nuo pareigų.
Tačiau šio nuogąstavimo sureikšminimas, kaip ir kalbos apie pageidaujamą Konstitucijos nekeitimą, atrodo menkai pagrįstos. Konstitucija vis tiek nelieka neliečiama: politinės permainos, antai stojimas į Europos Sąjungą, reikalauja keitimų. Badyti pirštais į vieną asmenį taip pat nėra pagrindo, jei suvokiame, kad neatsakingo prezidento problema priklauso ne nuo asmens, o nuo reiškinio.
Kalbamas reiškinys - tai nevaržomas populizmas, kurio Lietuvoje pastaruoju metu daugėja. Prezidento institucija, kokia ji yra dabar, atlieka derlingos dirvos populizmui auginti vaidmenį.
Prezidento rinkimams skiriama nepaprastai daug dėmesio, nors prezidento galios yra palyginti menkos. Tai leidžia valdžios ir populiarumo siekiantiems asmenims maksimaliai rūpintis savo įvaizdžiu ir minimaliai atsakyti už savo veiksmus. Argi tai ne kiekvieno populisto svajonė?
Tikrosios priežastys, dėl kurių politikai vengia viešai abejoti visuotinai renkamo prezidento institucijos reikalingumu, dažniausiai yra ne tos, kurias jie garsiai įvardija. Tikrosios priežastys kur kas banalesnės.
Viena vertus, bijoma rinkėjų, kurie, kaip rodo apklausos, yra išsiilgę tvirtos rankos ir nori tiesiogiai balsuoti už galvą, kuri tą ranką valdys. “Galva” gali būti tik vienasmenė institucija - prezidentas, o ne daugiagalvis Seimas.
Kita vertus, daugelis mūsų politikų turi ambicijų, kurių nepatenkina nei aukšti postai partijose ir Vyriausybėje, nei Seimo narių mandatai. Jie nori asmeniškai įkūnyti tautos valią - būti prezidentais. Kiti nori bent jau pasirodyti tautai ir galbūt laimėti antrąjį prizą svarbiausiame politikos šou - prezidento rinkimuose. Dar kiti ne be pagrindo tikisi, kad tapę prezidento patarėjais galės daryti nemenką įtaką Lietuvos užsienio politikai, alkoholio gamyklų privatizavimui, nebaudžiami viršyti greitį ir reketuoti verslo bendroves.
Trumpai tariant, dabartinė Daukanto aikštė - tai puiki politinė investicija, sukurianti daug įtakingų, garbingų ir gerai mokamų darbo vietų. Šis pragmatinis argumentas, ko gero, yra vienas svariausių.
Vis dėlto išlieka viltis, kad artimiausiu metu bus rimčiau atsižvelgta į neigiamą visuotinai renkamo prezidento institucijos įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui. Ilgai rusenusios bei tolydžio ryškėjusios neigiamos aplinkybės dabar jau stačiai badyte bado akis ir jų atkaklus nematymas gali nuvesti mus į dar blogesnę aklavietę, nei buvome patekę praėjusių metų sausį.
Problema yra tai, kad prezidentą visuotinai renkame vadovaudamiesi ne tiek objektyviais tinkamumo standartais, kiek prisitaikėlišku galvojimu, kuris iš esamų kandidatų geresnis arba, jei visi “blogi”, kuri iš esamų “blogybių” mažesnė. Rinkdami prezidentą, remiamės ne tuo, kokios apskritai turi būti jo žinios, gebėjimai ir savybės, o tuo, ką matome televizijos ekrane.
Užuot pirmiau aiškiai suvokę, koks turi būti valstybės vadovas, akis išpūtę rūšiuojame esamus “Misteris Lietuva” konkurso dalyvius: šis patinka labiau, anas - mažiau. Savo ruožtu konkurso dalyviai tai puikiai žino ir, užuot bandę įrodyti atitinką prezidentui keliamus reikalavimus, stengiasi kuo labiau patikti rinkiminio šou žiūrovams.
Rezultatas yra tai, kad balsuojame ne už geresnį prezidentą, o už geresnį kandidatą. Tai skirtingi dalykai. Pastarųjų rinkimų patirtis aiškiai rodo, kad gero prezidento Lietuvai nelabai reikia. Ar ne per didelė prabanga tokiu atveju mokesčių mokėtojams išlaikyti instituciją, kurios paskirtis - kas penkerius metus atrinkinėti patrauklius aktorius ir rodyti muilo operas? Regis, artėja metas, kai Lietuvos prezidento rinkimuose sėkmingai dalyvaus su meškiuku miegantis ir bažnyčioje “Aleliuja” ne laiku giedantis ponas Bynas.
Vladimiras Laučius yra “Eltos” politikos naujienų redaktorius.
Lietuvos radijas, “Savaitės komentaras”
