Nuolatiniai arba bent jau pretenduojantys tokiais tapti renginiai turi s pakilimų ir nutūpimų. 2000 m. kaip eksperimentas užgimusi “Vilniaus šokio spaustuvė” šiemet akivaizdžiai tūptelėjo - dėl finansinių priežasčių - ir ne kažin ką teišspaudė, bet Lietuvos šokio informacijos centras padarė viską, kad dalyvių entuziazmas nesumažėtų, tad nedidukė žiūrovų salė kas vakarą buvo pilnutėlė.
M. K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriuje dviejose salėse vos sutilpo visi, norintys lankyti šokio praktinius seminarus, savotišką vasaros stovyklą, kurios metu vyko šiuolaikinio ir klasikinio šokio pamokos bei videopaskaitos, taip pat buvo rengiamas improvizuotas “seminaristų” pasirodymas paskutinę “Šokio spaustuvės” dieną. Šiuolaikinio šokio ir improvizacijos pamokoms vadovavo choreografai Birutė Banevičiūtė ir Vytis Jankauskas, klasikinio - Beata Tamkevičienė ir Petras Skirmantas.
Šiemetinė “Šokio spaustuvė” truko vos savaitę, tad spektakliai vyko tik tris vakarus. Net ir naujomis lubomis bei prožektoriais pasipuošusi buvusios “Tiesos” spaustuvės Raudonoji salė neprarado savo mistiškos dvasios, slypinčios tarp apvarvėjusių ir aptrupėjusių sienų. Net paprasčiausia vaikų šokama polkutė čia gali tapti metafora ir pasidengti paslapties šydu. Ką jau kalbėti apie eksperimentinius ir avangardinius šokio kūrinius, kurie labiausiai ir laukiami šiame renginyje.
Pirmieji pasirodė Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros 2003 m. diplomantai (kurso vadovas - Jonas Vaitkus). Sceninio judesio dėstytojo Algio Mažeikos režisuotas spektaklis “Solo penkiems” susidėjo iš atskirų etiudų, kurių metu 8 jaunuoliai gan išradingai manipuliavo krovinių vežimėliais. Nepaisant jų itin rimtų veidų spektaklis pasirodė gan linksmas, nepretenzingas ir žavus savo paprastumu, puikiai tikęs Raudonosios salės erdvei.
Antrąjį vakarą “Šokio spaustuvę” užėmė kauniečiai. Temperamentingi ir techniškai labai gerai pasirengę šokio teatro “Aura” šokėjai vos sutilpo scenoje, kartais tik per stebuklą išvengdami susidūrimų su sienomis arba vienas su kitu. Pasirodymas buvo gera proga parepetuoti atnaujintą “Extremum mobile”, kurį jau po poros dienų trupė turėjo rodyti Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje Bytome (Lenkija). Šalia trupės senbuvių Raimondos Gudavičiūtės, Astos Rinkevičiūtės, Manto Stabačinsko, Marijano Staniulėno ir Dariaus Stankevičiaus pasirodė ir “Auros” studijos lankytojai. Regis, “Aura” gali sulaukti neblogos pamainos.
Visapusiškas choreografas Andrius Kurienius, kuriantis tiek komercinius, tiek ir filosofinius šokio spektaklius, šįsyk pateikė eskizą, pavadintą “Po to nebuvo nieko…”. Nežinia, kaip atrodytų visas spektaklis, nes eskizas buvo ganėtinai išbaigtas, ir vienintelis dalykas, kurio jam tikrai trūko, buvo oras. Jis buvo kažkoks sraigiškai klaustrofobiškas, ištęstas lyg sraigės laikas. Ilgom juodom suknelėm apsitempę “plikagalviai” šokėjai tampė lagaminus ir vis judino pirštus, primindami nežinia kur traukiančių sraigių amžinai judančius čiuptuvėlius ir akių “bokštelius”. Kai spektaklio pabaigoje vienas iš šokėjų atidarė lagaminą, pilną sraigių, prisiminiau prieš trejetą metų Airos Naginevičiūtės šokėjų dusinamus karpius spektaklyje “Oronėra”. Iš kur tas choreografų noras neleisti ramiai gyventi tiems, kurie negali patys apsiginti?
Paskutinį “Šokio spaustuvės” vakarą seminarų lankytojai parodė savo sukurtas improvizuotas kompozicijas. Pradedančiųjų grupės, kuriai vadovavo B. Banevičiūtė ir kurioje buvo nemažai atvykėlių iš kitų Lietuvos miestų, per savaitę parengta kompozicija “Pirmas dublis” buvo vaikiškai naivi ir nuoširdi. Pažengusiųjų grupė, padedama V. Jankausko, iš improvizacijų sulipdė ištisą spektaklį “Mergvakaris”, turintį ryškiai apibrėžtą struktūrą ir net galimybių tapti kažkuo rimtesniu. Akį traukė tikros asmenybės, jau išėjusios ne vieno choreografo ir pedagogo mokyklą, kūrybingai išnaudojančios visas savo sukauptas žinias.
Renginį užbaigė taip pat studentiški darbai - Latvijos kultūros akademijos Teatro ir kino katedros Šiuolaikinės choreografijos skyriaus 2003 m. diplomantų Agnesės Vanagos ir Gunčio Spridzano kompozicijos (kurso vadovė - Olga Žitluchina).
A. Vanagos kūrinys “Kartu su manimi”, kurį ji pati ir atliko, gali būti vertinamas kaip peržengęs studentiško mąstymo ribas. Teatralizuota, jaunatviškos agresijos kupina kompozicija aiškiai išreiškė merginos blaškymąsi vienatvėje, bandymą suprasti savo poelgius. Ji nebandė atrodyti nei graži, nei gera, kartais užsižaisdavo savo atradimais, bet buvo tikrai originali.
Priešingai, G. Spridzano “Ypatingoji sėkla” buvo itin eklektiška, sudurstyta iš kažkokių neišbaigtų elementų, o kokie santykiai ir nuotaikos tvyrojo tarp trijų jos herojų, buvo visiškai neįmanoma suprasti. Skambant popsinei muzikai šmėkščiojo ir hip-hopas, ir striptizas, ir pigi “estraducha”, dažnai buvo judama absoliučioje tamsoje, iš kurios degtuko šviesa išplėšdavo tai koją, tai kaklą, tai alkūnę, skatindama spėliojimus, ką ten du pusnuogiai jaunuoliai ir mergina veikia. Raudonojoje salėje tai priminė neformalų susiorganizuotą “plotą”. Kompozicijos moto buvo nusakytas žodžiais “Gėlės, sėkla, piktžolė”, bet piktžolės akivaizdžiai nustelbė gėles.
Paskutinis vakaras vėl ir vėl paskatino pamąstyti, o kurgi mūsų Muzikos akademijos aktorių šokėjų darbai? O. Žitluchina kasmet reikalauja, kad jos studentai ne tik parengtų kūrybinius darbus, bet ir viešai juos parodytų koncertuose. O mūsų studentų darbai tebėra didi paslaptis, vos vienas kitas buvo parodytas Vilniuje vykusiuose renginiuose (visų autoriai - tie patys 3-4 studentai). O juk “Vilniaus šokio spaustuvė” - puiki proga pristatyti publikai ir kursinius, ir diplominius, kurie, jei ir nebus šedevrai, tai bent parodys, kuria linkme juda studentai, ko juos ta akademija moko.
