Kauno šokio teatro “Aura” repertuaras praturtėjo dar vieno Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografo kūriniu ir atskleidė jau net kiek primirštą “Auros” kaip kuriančio, o ne vien tik užsienio choreografų kūrinius atliekančio, teatro veidą.
Vasario 12 d. didelis “prijaučiančiųjų” būrys susigrūdo mažutėje ir spektaklių žiūrėjimui visai nepritaikytoje “Auros” repeticijų salėje. Čia įvyko ilgamečio šio teatro šokėjo Dariaus Algio Stankevičiaus šokio spektaklio “Vagies dienoraštis” peržiūra. Tai ne pirmasis D.A.Stankevičiaus choreografinis darbas, tačiau ar daug žmonių atsimena jo debiutą pirmajame “Lietuvos naujojo šokio projekto” festivalyje 1996 m.? Tuomet parodytą “Paskalį” būtų galima laikyti vienu geriausių to renginio kūrinių.
Naujasis vienos dalies šokio spektaklis “Vagies dienoraštis” nėra G.Gene romano atpasakojimas judesių kalba. Iš ten atėjo tik idėja sugretinti prieštaras – gyvenimą ir mirtį, meilę ir neapykantą, grožį ir bjaurastį, ramybę ir dinamiką. Visas veiksmas tarsi atsispindi atsiminimuose žmogaus, besirengiančio ilgam sėsti į kalėjimą. “Vagies dienoraštis” prasideda, kai keturi šokėjai – Eglė Fedaravičiūtė, Vilma Pitrinaitė, Marijanas Staniulėnas ir pats D.A.Stankevičius abejingai sukrauna smulkius asmeninius daiktus į kartono dėžes ir pastato jas scenoje prie žiūrovų kojų, tarsi pavesdami jiems saugoti gyvenimo nuotrupas, o baigiasi, kai jie sustoja prie sienos pasisukdami į žiūrovus priekiu ar profiliu, tarsi fotografuojami jų žvilgsnių it policijos kameros.
Tarp šių dviejų scenų sutelpa įvairialypis prisiminimų pasaulis, ištisai koduojamas metaforomis ir išvengiantis bet kokio tiesmukumo. Gal todėl spektaklio žiūrėjimas reikalauja nemažos įtampos, nes abejingi šokėjų veidai ir net kūnuose slopinamos emocijos kartais provokuoja vien tik spėliones – kas ir kodėl vyksta.
D.A.Stankevičius šį kūrinį dedikavo dviems savo draugams, pernelyg anksti pasitraukusiems iš gyvenimo. Gal todėl “Vagies dienoraštis” visąlaik alsuoja mirties artumu ir apskritai kelia mintis apie paskutinįjį atgalios metamą žvilgsnį. Pradžioje ištęsta, ties detalėmis stabčiojanti choreografija ilgainiui įgauna pagreitį, šokėjams atsijojant materialias smulkmenas ir labiau koncentruojantis ties slopinamomis emocijomis.
Kiekvienas iš šokėjų ketveriukės – asmenybė. Pats D.A.Stankevičius visuomet traukė akį, išsiskirdamas net masiniuose “Auros” šokiuose, bet labiausiai įsimintinas jis buvo kitų choreografų darbuose – ankstyvajame Birutės Banevičiūtės “Smėlio jausmo” variante, Airos Naginevičiūtės abiejose “Fata Morgana”, Roystono Maldoomo “Vėjų slėnyje”, Linos Puodžiukaitės “Rūtų vainikėlyje”. Ir “Vagies dienoraštyje” jis vienodai dalyvavo spektaklyje, tiek aktyviai judėdamas, tiek ir nusvarinęs ilgas rankas tylutėliai stovėdamas prie grotomis apkalto lango. Įsimintinos, nors gal kiek ištęstos buvo E. Fedaravičiūtės improvizacijos prie unitazo, kurių metų jos santūrumas kontrastavo su begėdišku paprastai ne itin estetiškas mintis keliančio puodo blizgesiu. Tačiau šiai šokėjai dar trūksta atsipalaidavimo, nes jos savęs slopinimas kartais ima dvelkti ypatingu abejingumu.
Nustebino ne taip seniai “Auros” teatre pasirodžiusi V. Pitrinaitė, kurios šokio technika ir plastika dar kiek grubokos, tačiau kūnas labai emocionalus, o improvizacijos – klišių nesuvaržytos, originalios.
Vidine judesio jėga ir gal net puikavimusi tuo judesiu visuomet išsiskiriantis M. Staniulėnas šįsyk labiau imponavo savikontrole ir ryšiu su partneriais. Ir nors daugeliui jo improvizacijų dar stigo pagrįstumo, o itin maža scenos erdvė neleido jam išbaigti kai kurių judesių junginių, tačiau kiek labiau apgalvojus šio šokėjo judėjimą ateityje galima tikėtis itin įdomių jo solo.
Spektakliui choreografas pasirinko ankstyvesniojo laikotarpio Johno Cage’o muziką, itin dažnai eksploatuojamą JAV choreografų, bet retai girdimą Lietuvoje. Muziką D.A.Stankevičius išnaudojo įvairiapusiškai, kartais sekdamas melodijų paviršiumi, kartais leisdamasis vis gilyn, atkleisdamas emocinius klodus, padengtus tariamai lengvabūdišku paviršiumi. Tiesa, kartais muzika išnirdavo virš choreografijos (ypač spektaklio pabaigoje), imdavo skambėti tarsi savarankiškai, ir šokėjams jau tekdavo vos ne paknopstomis ją vytis. Tačiau “Auros” teatro vadovės B. Letukaitės žodžiais, šokėjams labai trūko laiko ir repeticijų.
Aurelijos Pranckeviūtės-Draugelės sukurti kostiumai buvo kiek blankoki, nors atitiko spektaklio idėją. Pradžioje vos pastebimi dryžiai sukūrė kalinio rūbų iliuziją, vėliau, šokėjams išsinėrus iš kelnių, sijonų ir palaidinių (jie lieka prilipę prie sienų tarsi kūnų šešėliai) ir likus su marškinėliais, ant kurių atspausti jų pačių atvaizdai, kostiumai įgauna naratyvumo, tapdami širdyje slepiamų minčių aidu. Vizuali, nors gal kiek pernelyg dažnai eksploatuojama ilga raudona suknelė spektaklio pabaigoje nelauktai tampa emocine kulminacija dėka visų atlikėjų atvaizdų, juosiančių šokėjos juosmenį. V. Pitrinaitė tiesiog išplaukia iš scenos šia suknele išsinešdama liekančių kūnų sielas.
Beatos Kondratenkaitės scenografija – balta lova, unitazas, popierinėmis gėlėmis “pražydusi” siena – alsavo kičiniu pretenzingumu ir tiesmuka “gražu-bjauru” iliustracija, bet atitiko choreografo idėją. O apšvietimo kūrėjas Vladas Šerstobojevas nusipelno specialių aplodismentų, nes sugebėjo iš “nieko” sukurti erdvę, nuotaikas, emocijas ir laiko tėkmės kryptis.
Spektaklį pristačiusi B. Letukaitė pavadino jį tik ką gimusiu kūdikiu. Papildant ją norėtųsi pasakyti, kad tą kūdikį dar reikia kiek paauginti, paauklėti, nepaliekant jo ankstyvam savarankiškumui. Tą pripažino ir choreografas. Bet kiek pamenu, visi “Auros” teatre sukurti kūriniai patirdavo nemažai pozityvių perturbacijų, kurios dažniausiai suakumuliuodavo pabirus vaizdus ir emocijas į vientisą vaizdą. (Šiuo atžvilgiu “Aurą” laikyčiau itin “protingu” šokio teatru, savo kūrybą koreguojančiu ne pagal žiūrovo skonį, o pagal vidines pačių kūrinių būsenas.)
Laikas ir D.A.Stankevičiaus noras tobulėti pakoreguos ir “Vagies dienoraštį”. Bet jau dabar galima džiaugtis šokėjo grįžimu prie savarankiškos kūrybos ir dar vienu nestandartiniu ir nekomerciniu darbu.
Evaldo Makarsko nuotraukos
