Mongolija man buvo pasaulio kraštas, iš kurio mūsų link plūstelėjo mongolai totoriai su Čingischanu priešakyje, bet paskui ar tik ne lietuvių dėka sustojo ir su visa savo Aukso Orda grįžo atgal? (Auksą, manau, galėjo ir palikti).
Tame pasaulio krašte, t.y. jo sostinėje Ulan Batore “Aeroflot” lėktuve mus pasitiko pirmieji čiabuviai - dvi nenusakomos lyties būtybės, kietai įsuktos į keliasluoksnius apsauginius baltus kokonus, slepiančios veidus po kaukėmis ir juokingais narų akiniais. Pirštinėtos rankos keleiviams tiesė sveikatos deklaracijas. SARS šmėkla klaidžiojo aplinkui, nušviesta fotoaparatų blyksčių.
Pačiame mieste taip pat nemažai žmonių slepia veidus po medicininėmis kaukėmis. Kas bijo SARS, kas net ir lietaus nenuslopinamų dulkių, o kas šiaip, dėl viso pikto bent po smakru pasikabina žalsvą kaukę, kad užsimaukšlintų ją, išgirdę kosulį. Viešbučio rankenos apsuktos kasryt dezinfekciniame skystyje sumirkytomis skepetaitėmis. Užrašas angliškai: “Please, use a mask” (“Prašome naudotis kaukėmis”). Gyvenimo karnavalas…
Ulan Batoras - žemaūgis. Kaip ir daugelis jo gyventojų. Vos vienas kitas užsienio bankų pastatas, blizguliuojantis stiklu, šauna į viršų virš 3-5 aukštų pastatų aptrupėjusiomis ir apsilaupiusiomis sienomis. Daugelis jų tarsi atkeliavę iš stalininės ir chruščiovinės Rusijos. Pirmuose aukštuose - begalė nedidukių kavinių, parduotuvėlių, bet net jas supantys stiklo prieangiai negali paslėpti netvarkos ir laiko pėdsakų. Komunizmo šmėklos, atklydusios net į šią Azijos vietą, reliktai bado akis (įskaitant ir kirilicą, kurios niekaip nepavyksta pakeisti senuoju mongolų kvadratiniu raštu). Ir net iš visų kampų besišiepiantys riestanosiai akmeniniai ir cementiniai liūtai jos neišgąsdino. Centrinėje miesto Suchebatoro aikštėje stūkso klaustrofobija dvelkiantis mauzoliejus. “Kas jame”, - klausiu vertėjo Hansucho. “Vadai”, - juokiasi. “O į vidų įleidžia?”. “Ne”. “Kodėl?” “Tai kad jie sugedo. Seniai…”. Šie, matyt, priešingai nei Leninas, atėjo ne “visiems laikams”.
Kažkada Ulan Batoro gatvės atrodė plačios, o dabar jose be tvarkos grūdasi pypsintys automobiliai aplamdytais šonais, nes kelių eismo taisyklės čia egzistuoja tik dėl grožio. Kaip, beje, ir kitose mano neseniai aplankytose Azijos šalyse (Almatoje net geltona šviesa šviesoforuose - deficitas). Tarp automobilių karaliauja įvairių tipų džipai ir “lendroveriai” - be jų užmiestyje neišsiversi, nes tai, kas ten vadinama gatvėmis ir keliais, Lietuvoje vadinasi “ubago kelnėmis” ir “Dievo korone”.
Už poros šimtų metrų nuo centrinės gatvės stovi murzinos pilkšvos spalvos jurtos, kurios Mongolijoje vadinamos “gir”. Jų daugybė, besislepiančių tarp aukštų tvorų. Ir ne taip jau jose blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Medinius grebėstus iš išorės gaubia puikiai šilumą išlaikantis veltinis, o viduje sienas dengia kilimai. Yra ten ir lovos, ir elektra, ir visi buities rakandai bei prietaisai, telefonas, televizorius, uždengtas šilkiniu siuvinėtu gaubtu, nemaža krosnelė, žemas stalas su dar žemesnėmis taburetėmis. Ir dar nemažai tuščios vietos. Dviem mongolams šokiams pakaktų, nors, žinia, jurta jurtai nelygi. Yra trisienių, yra aštuoniasienių, nors kaip tai nustatoma, nesuprasi - jos visos apvalios. O prie jurtos prilipdyta medinė būdikė. Reikalams, taip sakant.
Mieste akį traukia “mobilieji telefonai automatai” - žmonės su radiotelefonais rankose. Įbruk jiems į ranką kelis tugrikų banknotus ir skambink į sveikatą. Visų tokių “verslininkų” burnos uždengtos kaukėmis - gal kad nuo dulkių ir SARS šmėklos apsisaugotų, o gal kad į svetimą pokalbį neįsitrauktų. Stacionarių taksofonų nematyti, tad aišku, tenka laiminti bent jau tuos - mobiliuosius, tik kad labai jau jie nepatikimi - prispaus tokį gamtos reikalas ir neberasi įprastoje vietoje. “Taksofonams” dažnai kompaniją palaiko saldainiais (vienetais), cigaretėmis (taip pat vienetais, bet galima ir dėžutėmis), kojinaitėmis (šitos tai poromis), sausainių pakeliais prekiaujantys žmonės. Savotiški mobilūs kioskai. Daugiausiai - pagyvenę.
Gatvėse pilna žmonių tautiniais drabužiais - ant peties užsisegančiais atlaso paltais ir suknelėmis, papuoštomis apvaliomis sidabro ar perlamutro sagomis. Paltų rankovės gerokai ilgesnės už rankas, o jie patys sujuosti šilko juostomis. Kai kurie vyrai dėvi ir kampuotas kepuraites su atvartais, papuoštas tokiu išstypusiu blizgančiu “bokšteliu”. Bet šie, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, paskęsta europietiškai (beje, labai elegantiškai) apsirengusiųjų masėje. Amerikietiškas iš džiovyklės ištrauktų marškinėlių stilius šio krašto dar nepasiekė. Bet iš apmusijusių reklamos stendų žvelgia vien tik baltaodės didžiaakės perkarusios blondinės. Juodaplaukėms tvirtai suręstoms siauraakėms mongolėms yra į ką lygiuotis…
Rytoj skaitykite antrą Vitos Mozūraitės mongoliškų impresijų dalį - apie šventyklas, budizmą, jakus ir internetą.
