Dienraštis "The Washington Post" skelbia, kad aukštas Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pareigūnas pareiškė, esą Jungtinėse Valstijose ir kitose išsivysčiusiose šalyse infliacija nukrito iki labai žemo lygio. Pasak TVF tyrimų padalinio vadovo Kennetho Rogoffo (Keneto Rogofo), keisčiausia, kad ši tendencija pastebima ir kitose pasaulio šalyse.
"Išliekant dabartinėms tendencijoms, iki dešimtmečio pabaigos ar net anksčiau infliacija jei ne visiškai pranyks, tai bus suvaldyta didžiojoje dalyje pasaulio besivystančių valstybių", - sakė K. Rogoffas.
Pasaulinis infliacijos lygio mažėjimas ir jo kintamumas atliko labai svarbų vaidmenį spartinant daugelio šalių ekonominę plėtrą. K. Rogoffas "viso pasaulio monetarinių institucijų didžiulę sėkmę mažinant infliaciją" siejo su keliais veiksniais, tarp jų su veiksmingesnėmis centrinių bankų priemonėmis. Ekonomisto nuomone, sumažinti infliaciją padėjo ir palankesnė konkurencinė aplinka, apribotas valdžios kišimasis į verslo reikalus bei mažesnis skolų susikaupimas.
Svarbu ir tai, kad ekonomistai pakeitė savo požiūrį į infliacijos poveikį. Anot JAV bankų milžinės "Citigroup" valdybos pirmininko pavaduotojo ir buvusio TVF vykdomojo direktoriaus pavaduotojo Stanley Fischerio (Stenlio Fišerio), anksčiau ekonomistai manė, kad augimo perspektyvoms kenkia tik 40 proc. ar aukštesnis metinės infliacijos lygis. Dabar, ekonomisto teigimu, ši riba siekia apie 10 proc. per metus.
Prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų ekonomistai manė, kad vidutinio lygio infliacija gali skatinti ūkio augimą sumažindama nedarbą. Kitaip tariant, infliacija buvo siejama su nedarbu, o politikai galėjo šia sąsaja naudotis. Dabar daugelis ekonomistų sutaria, kad infliacija ir nedarbas yra du skirtingi dalykai.
Pasak K. Rogoffo, kad ir kas įvyktų ateityje, infliacijos sumažėjimas besivystančiose šalyse yra "stebinantis". Ekonomistas priminė, kad devintąjį dešimtmetį infliacijos lygis šiose valstybėse pakilo, o per pirmus penkerius praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio metus vidutiniškai viršijo 50 proc. per metus.
Remdamasis TVF duomenimis, K. Rogoffas teigė, kad 1990-1994 metų laikotarpiu didžiausia infliacija - net iki 363 proc. per metus - užfiksuota vadinamosiose pereinamosios rinkos valstybėse - buvusio socialistinio bloko šalyse, kurios atsisakė planinės ekonomikos. Centrinėje ir Pietų Amerikoje infliacijos lygis per tą patį laikotarpį vidutiniškai sudarė 233 proc. per metus. TVF prognozuoja, kad abejose šalių grupėse šiais metais vidutinė metinė infliacija sieks apie 10 proc.
Didelės infliacijos, trunkančios ilgą laiką, poveikį JAV ekonomikai sunku net įsivaizduoti. Jungtinėse Valstijose sparčiausias naujųjų laikų infliacijos augimas užfiksuotas 1980 metais ir siekė 13,5 proc. O kitose šalyse hiperinfliacija truko ištisus dešimtmečius. K. Rogoffas minėjo, kad "nuo 1970 metų Argentinos kainų lygis pakilo 100 trilijonų kartų, o Brazilijos - tūkstantį trilijonų kartų".
Tačiau "2003 metais iš 184 TVF valstybių narių tik vienuolikoje infliacija turėtų viršyti 20 proc., o 30 proc. - vos šešiose". K. Rogoffo teigimu, didžiausia infliacija prognozuojama Angoloje (didesnis nei 75 proc. metinis lygis) ir Zimbabvėje (daugiau kaip 400 proc. per metus).
Ekonomistas paminėjo ir dvi hipotetines grėsmes, kurios gali pakenkti viso pasaulio pažangai mažinant infliaciją. Pirma, infliaciją gali padidinti karai ir teroristų išpuoliai, kurie lemtų ilgalaikį pasaulinės prekybos nuosmukį, be to, grėsmę gali kelti didėjančios valstybių skolos, kurios verčia vyriausybes skatinti infliaciją siekiant sumažinti skolų naštą.
ELTA
