Tarpukario Lenkijos Brodų miestelio žydų išmintis sako: "Jei per vieną vakarą trys žmonės pasakė, kad esi girtas, nesiginčyk ir eik miegoti". Dabar, kai visa šalis jau keletą mėnesių choru šaukia prezidentui Rolandui Paksui "girtas", šis ginčijasi ir miegoti neina.
Veikiau atvirkščiai: atrodo, kad Lietuvos prezidentas vadovaujasi vieno kaimo dėdės alkoholio vartojimo maksima. Kai dėdės pati priekaištauja, kad prisigėręs degtinės anas siautėja, užuot ėjęs miegoti kaip padorūs girtuokliai, dėdė atsako: "Dėl miego aš ir putros galiu prisisrėbti".
Paksas sriubos nemėgsta, užtat beveik kiekvieną gražų vakarą siaučia provincijos miesteliuose. Prezidento klajojantis cirkas suteikia džiaugsmo visiems - šalininkai šaukia "Šalin Seimą", priešininkai "Šalin Paksą", fašizoidiniai tvarkdariai daro tvarką, demokratinis jaunimas nepasiduoda, o šiaip smalsuoliai - kurių, įtariu, būna dauguma - tenkina smalsumą karščiausiu Lietuvos politikos klausimu. Tai yra ar Paksas tikrai ramus kaip belgas; ar nedreba rankos ir balsas; piktas ar linksmas, ar geras "kostymas" ir su kokia mašinike atvažiavo.
Pakso patarėjai aiškina, kad perversmininkų tikslas buvęs sutriuškinti prezidentą psichologiškai, žmoniškai kalbant, - išgąsdinti ir taip priversti atsistatydinti. Atrodo, kad Paksas šiuo požiūriu nuoseklus ir bando daryti tą patį, ką, jo paties įsivaizdavimu, daro oponentai - gąsdinti. Spėčiau, kad prezidentas mano jam esant naudinga, kai Mažono tipo juodmarškiniai sapalioja apie kraujo praliejimą ir tautos diktatūrą. Paksas pats nuolat gąsdina, kad vadinamojo perversmo užsakovai bus įvardyti, jie turėsią atsakyti, jis gerai atsimenąs pavardes ir pan. Prezidentas ir jo komanda tariamą perversmą aiškina pralaimėjusiųjų rinkimus užmačiomis pakeisti rinkimų rezultatą. "Prašom mūsų negąsdinti" retorika iš esmės atspindi mentalitetą kaimo bernų, kurie varžosi dėl... - na, visi žino, dėl ko varžosi kaimo bernai, - ir nusileisti niekaip neleidžia lietuviška cavaleria rusticana.
Jei Paksas nuoširdžiai mano, kad apkalta - tik pralaimėjusiųjų kerštas, - jis veikiausiai nesuvokia savo padėties ir jos rimtumo. Prezidentas taip akivaizdžiai nesupranta jam pateiktų kaltinimų, kad peršasi mintis, jog jis tikrai to nelaiko nusikaltimu ar prasižengimu (pavyzdžiui, Paksas parodė nenutuokiąs, kuo skiriasi vieši ir asmeniniai interesai, kai gynė savo vienintelio naujo patarėjo Senovaičio teisę skambinti policijos pareigūnams ir daryti jiems spaudimą). Dažnas kaltina Paksą cinizmu, kai šis atkakliai ir, daugelio požiūriu, įžūliai kartoja akivaizdų melą, antai kad prezidento komanda suburta, kad prezidentas dirba normaliai, kad yra ramus ir panašiai. Bet jei Paksas nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, - ar tai cinizmas, ar kai kas priešinga?
Šiek tiek juokinga, kad Pakso oponentai išsigąsta. Savo paties propaganda, jog vadinamojoje kitoje Lietuvoje jis - populiarus, įtikėjo ne tik Paksas, bet ir per prezidento rinkimus nusvilę jo priešininkai. Kiekvienas Pakso reitingų procentas tirština baimę Seimo koridoriuose - kas, jei nepavyks apkalta arba pavykus Paksas vėl laimės rinkimus? Tuomet jis kur kas drąsiau vedžios kumštele apie Seimo narių veidus... Tačiau - pirma, juo baisiau, juo labiau Seimo nariai stengsis Paksą nuversti, vadinasi: juo baisiau, juo nebaisiau. Antra, nei Paksas, nei liberaldemokratai rinkimų nelaimės bent jau lengvai. Priminsiu, kad aukštojo pilotažo meistras pernai nugalėjo itin palankiai susiklosčius aplinkybėms: buvo daug pinigų (Borisovas, “Almax”) agresyviai rinkimų kampanijai; Adamkaus rinkimų kampanijos išvis nebuvo, nes jo štabas manė, jog Adamkus laimės automatiškai; galop Paksui padėjo mažas rinkėjų aktyvumas neatėjus tiems Adamkaus rinkėjams, kurie galvojo kaip jo štabas. Dabar bent Borisovo pinigų nėra, o jei Paksas vis dėlto pinigų turės, po spaudos mikroskopu juos išleisti jam bus sunkiau nei sovietiniam pogrindiniam milijonieriui; jokių varžovų štabai nebegalvoja apie automatinę pergalę, taip nebemano ir rinkėjai.
Net laimėjusio rinkimus Pakso atrama visuomenėje buvo ribota, už jį nebalsavo dauguma, o skandalas jo populiarumą labai sumažino. Taip, Pakso šalininkai triukšmingi, bet pilna kokios Plungės "kultūros namų" salė nereiškia, jog šalininkų yra labai daug už tos salės sienų. Prezidento gerbėjai - labai agresyvūs, didele dalimi juos įkvepia Pakso nusigriebtas kaimo bernų šūkis "mūsiškius muša". Kita vertus, nors šūkis jaunatviškas, paksininkų amžiaus vidurkis - garbingas, o rimtai kalbėti apie fašizmo grėsmę galima bus tada, kai Pakso ereliais apsisegios jaunimas. Kol kas matome tik "gerontofašizmą", o tai - oksimoronas. Kartu nereikia pamirši Slovakijos gerontofašizmo atvejo - liaudiškasis herojus Vladimiras Mečiaras taip pat rėmėsi labiau padėvėtais visuomenės sluoksniais, jį irgi lydėjo įtarimų ryšiais su Maskva šleifas.
LDP galimybės virsti fašistine partija - kuklios, negi jie iš tikro gali užvaldyti parlamentą ir baigti daugiapartinę demokratiją? Per skandalą libdukai aplipo radikaliausiais politiniais veikėjais - Aušrinės Marijos Pavilonienės patronuojama partija nebėra rimta parlamentinė jėga ir per rinkimus džiaugsis perlipusi 5 proc. barjerą. Nepamirškime, jog tai lakūnų partija ta prasme, kad jos nariai nuolat skraido iš partijos į partiją. Savo laiku libdukai priėmė daug socialliberalų, pas juos dar anksčiau atėjusių iš LDDP. Dabar laivas skęsta ir apsukresni jau yra Darbo partijos sąrašuose. Ant skęstančio laivo kapitono tiltelio teliko teroristai-savižudžiai, susikompromitavę taip, kad jų jokia partija neims. Libdukų proprezidentinius pareiškimus štampuoja keli žmonės - Šurkus, Mazuronis, Žukauskas. Paskui savo šefą jie kryptingai juda savižudybės link su dideliu trenksmu, jų ištaros - vis komiškesnės, tad ne be pagrindo kažkas juos pavadino komikadzėmis.
Kita vertus, nors komiškos, tai yra ištaros. Jų karštligiška veikla kuria įspūdį, kad liberaldemokratų partija gyva ir spardosi, kaip sako anglai. Paksas ir libdukai nuo ryto iki vakaro kartoja tą patį "alaus rinkinį" - kategoriškai nekaltas, perversmas, tautos išrinktas prezidentas, tendencinga žiniasklaida. Tuo tarpu vieningo Pakso kaltintojų balso - negirdėti. Artūras Paulauskas tarytum nuosekliausiai išlaiko apkaltos liniją, tačiau vos Andriui Kubiliui pasakius ką nors aštriau, kyla kauksmas, jog prakeikti konservatoriai esą tyčia viską gadina savo radikalumu. Algirdas Brazauskas ir socialdemokratai - priešingai, stengiasi patylėti. Premjeras įsikibęs mylimą receptą "nereikia taip kategoriškai", tad antipaksinė stovykla kol kas - palaida bala. Šiomis aplinkybėmis Paksas kiek atitiesino reitingus ir seimūnai dar labiau gūžiasi iš siaubo.
Bet ko bijoti, juk apkalta - ne rinkimai. Čia nereikia viešųjų ryšių, pinigų rinkimų vajui, reklaminių klipų, tai iš esmės labai paprasta politinio auglio pašalinimo procedūra, kuriai reikia vieno - politinės valios. Jei Paksas sako: prašom manęs negąsdinti, Seimas gali sužaisti pagal prezidento kaimo bernų taisykles - vaizduoti neišsigandusius ir nekreipti dėmesio į Pakso provincijos gastroles. Geriausias būdas parodyti, kad Paksas nebaisus - tai susitelkti į apkaltą. Sėkminga apkalta išspręstų visas problemas, apkaltos žlugimas virstų didžiausia problema. Kitados Audriaus Butkevičiaus apkaltos žlugimas buvo, ko gero, gėdingiausias šiuolaikinio Lietuvos parlamento istorijos epizodas. Pakso apkaltos žlugimas būtų blogiau už mažai tikėtiną ir tolimą Pakso grįžimą per rinkimus. Tai būtų ne tik Seimo gėda, bet ir parlamentinės respublikos galas. Ši aplinkybė turėtų didinti adrenalino kiekį Seimo narių kraujyje ir versti juos drąsiau eiti apkaltos keliu, tačiau kol kas tikrovė priešinga - būtent iš Seimo girdėti paniką sėjančios aimanos: "Oi, kas bus, Paksas eina".
Galop jei velnias toks baisus, tai kas trukdo Seimui priimti Konstitucijos pataisą, draudžiančią dalyvauti rinkimuose apkaltą pralaimėjusiam prezidentui? Nesuprantama, ko čia gėdytis priimti doroviškai teisingą ir logišką normą - oficialiai pripažintas kaltu, prezidentas praranda teisę pretenduoti į renkamas pareigas. Kai kas nepatoginasi, girdi, per daug akivaizdus tokios pataisos politinis tikslas - neleisti Paksui grįžti į Prezidentūrą pro užpakalines duris. Nemanau, kad ir to reikia gėdytis, - šia prasme reikia imti pavyzdį iš Pakso. Prezidentas ir jo šalininkai, tyčia ar ne, priremti prie sienos neraudonuodami naudoja visas leistinas (kultūros namai) ir neleistinas (Mažono kumštis) politinio atsispardymo priemones. Tad Seimo skrupulai dėl leistinos ir teisėtos Konstitucijos pataisos yra nereikalingas maivymasis, o gal čia veikia ta pati paralyžiuojanti Pakso grįžimo baimė. Lygiai nesuvokiamas ir trypčiojimas su Seimo statuto pataisa, kuri leistų per apkaltą balsuoti atviru balsavimu.
Su "prašom manęs negąsdinti" filosofija Paksas gali užsibarikaduoti prezidento rūmuose, gal Mažonas vieną kitą naktį padegins laužus Daukanto aikštėje, - tuo Paksas irgi grasino sakydamas, kad jį išves nebent policija. Balandžio naktys šaltos, Mažonas ir panašūs patriotai neturės tiek kantrybės, kaip 1990-ųjų Aukščiausiosios Tarybos gynėjai - Paksas ne taryba, ir ne aukščiausia. Be pinigų ir be menkiausios apčiuopiamos perspektyvos ką nors dar nuveikti bet kokioje srityje, išskyrus memuarus, jis nebedomins nei libdemų, kurių dauguma tada jau bus Darbo partijoje, nei Borisovo, kurio irgi nebebus, nei Maskvos, - jei ji už viso šito buvo. Jei taip, Rusija bus išnaudojusi Paksą iki galo - tai yra pasiekusi savo tikslą sukelti kuo daugiau sumaišties ir padaryti Lietuvai kuo didesnę gėdą prieš pat stojant į ES ir NATO.
“Naujasis Židinys - Aidai”, Nr. 1/2
