Prezidento aplinka susijusi su tarptautiniais nusikaltėliais, prezidentas įžvelgia sąmokslą prieš save, jaunieji konservatoriai siūlo atsistatydinti Rolandui Paksui, - tokia šiandienos sumaištis. Tačiau dėl vieno tiek prezidentas R. Paksas, tiek jo oponentai - ar tiesiog tie, kurie nori sužinoti tiesą - sutaria: iškilę skandalingi įtarimai dėl prezidento aplinkos ryšių su tarptautiniais nusikaltėliais kenkia valstybės saugumui bei stabilumui.
Jei visi sutinka dėl to, lieka vienintelis kelias - viską išviešinti, nepalikti neatsakytų klausimų. Tolesnė šio skandalo raida parodys, kokioje visuomenėje gyvename.
Visuomenės interesas
Šiuo metu Lietuvos piliečiai maitinami tik nuotrupomis, neskelbiama visa informacija, tad neatsakinga būtų svarstyti apie vienos ar kitos pusės kaltumą ar nekaltumą.
Šiuo atveju tiek Lietuvos valstybei, tiek Lietuvos visuomenei ypač svarbu, kaip bus elgiamasi šiuo skandalingu ir didžiulį nerimą keliančiu atveju.
Mesti įtarimai, kad aukščiausio politinio ešelono politikai susiję su nusikalstamu pasauliu. Taigi klausimas - ar bus elgiamasi taip, kaip elgiamasi teisinėje valstybėje, ar šis skandalas bus paprasčiausiai užgesintas? Sunku pervertinti žalą visuomenei ir Lietuvos valstybei antruoju atveju. Juk tuomet bus aiškiai parodyta, kad mūsų valstybėje galima daryti bet ką, jei tik esi valdžioje. Lietuvos visuomenė bus suskaldyta ir toliau, nes didelei daliai žmonių neatsakyti klausimai visuomet liks didele ir tamsia Prezidentūros dėme.
Aš neteigiu, kad prezidento aplinka kalta. Dar daugiau - jei kaltinimai nepagrįsti, labai norėčiau, kad tiek jo padėjėjai, tiek pats prezidentas Rolandas Paksas kuo greičiau išsklaidytų abejones. Juk klausimų susikaupė gausybė: kodėl taip norėta atstatydinti Mečį Laurinkų ir Vytautą Grigaravičių? Anksčiau tai atrodė tik kaip natūralus noras stiprinti savo valdžią, o šių įvykių kontekste tampa grėsminga. Ką reiškia R. Pakso šeimos narių bendravimas su pagarsėjusios Henriko Daktaro šeimos nariais?
Tačiau norint išsklaidyti abejones, reikia atvirumo, kurio, pripažinkime, Prezidentūrai iki šiol trūko. Dabar R. Paksas gali įgyvendinti kai kuriuos rinkiminius pažadus: jis visą laiką pabrėžė, kad kovos su nusikalstamumu, kels aukščiausius moralinius reikalavimus sau ir savo aplinkai. Tad dabar jis visa tai ir gali pademonstruoti.
“Pijarinis” karas
Suprantama, šioje kovoje bus naudojami tikrai ne vien teisiniai argumentai, bet ir visi “pijariniai” ginklai. Visuomenės nuomonė šioje istorijoje suvaidins svarbų vaidmenį, tad už ją bus žūtbūtinai kovojama.
Liberaldemokratai tokią kovą jau pradėjo, išplatinę spaudos pareiškimą, kuriame teigiama, kad išsigąsta R. Pakso, kad tam tikros jėgos priešinasi jo siekiamoms permainoms. Ir plika akimi matosi, kad jie kartoja per rinkimus išmoktą maldelę apie tai, “kas bijo Rolando Pakso”, jog kažkokios tamsios jėgos bando kažką sutrukdyti. Ar galimas toks scenarijus? Aišku, kad taip. Tačiau tam reikalinga pateikti bent minimalius faktus ir argumentus, o ne kalbėti apie neaiškias jėgas ir žadėti, kad šios istorijos užsakovai bus įvardyti. Taigi šiuo atveju vienoje pusėje yra bent kokie nors faktai (kaip skelbiama, Remigijaus Ačo pokalbiai su nusikaltėliais - kiek tai rimta, atskiras klausimas), o kitoje - tik rinkimų retorika.
Taigi libdemai, ne kartą raginę baigti rinkimus, patys juos tęsia. Tačiau ne politiniai žaidimai svarbūs. Svarbu, kad taip skaldoma visuomenė, atsiranda socialinės įtampos, kurios niekam nereikalingos. Šiandien (10.31) savo komentare (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_129321)Liberaldemokratų partijos vadovas Valentinas Mazuronis gražiai kalba apie visuomenės susitaikymą, jos santarvę. Tačiau tikriausiai kita ranka išplatina pranešimą spaudai, kuris kelia tik įtampas. Tad tokiame kontekste belieka laukti, ar Vytautas Šustauskas nesukvies savo gerbėjų tam, kad apgintų mūsų prezidentą nuo jį puolančių jėgų.
Kas blogiausia šiame “pijariniame” kare? Ogi tai, kad siekiant įrodyti, jog viena ar kita pusė yra teisi, bus užmiršti piliečiai, valstybės interesai, pagaliau elementarus padorumas ir moralumas.
Politinė kova
Naivu būtų šioje istorijoje matyti visuomenės interesą, bet neįžvelgti politinės kovos aspektų. Bet koks reikalas vieniems yra naudingas, kitiems ne.
Juk nori nenori iškyla klausimas: kodėl tik dabar paskelbta ši informacija, kai keičiamas Valstybės saugumo vadovas? Ko M. Laurinkus laukė iki šiol? Ir dar - ar šį sutapimą galima interpretuoti, kad kažkas nenori, jog Gintaras Bagdonas būtų saugumo vadovu? Klausimai, į kuriuos tikriausiai niekuomet nebus atsakyta.
Žvelgiant vien tik į politinį lauką, matosi, kad politinė figūra, stovinti už šio skandalo, - Artūras Paulauskas. Tačiau labai svarbu, kiek kitos politinės jėgos jį palaikys. Juk šią kovą pralaimėjęs A. Paulauskas taptų politiniu “vagnoriu”, būtų nustumtas į šalį. Tačiau jei šis viskas pasisuktų teigiama linkme, A. Paulauskas susikrautų didžiulį politinį kapitalą.
Tačiau čia vėlgi slypi tie patys pavojai, kaip ir “pijarine” kare - ar politiniai interesai užgoš valstybinius?
Keli galimi scenarijai
Akivaizdu, kad tai ne šiaip skandalas. Jo baigtis nulems tolesnę Lietuvos valstybės raidą, politinę sanklodą. Kokie galimi scenarijai?
Pirmasis. Vykdomas nuodugnus, nepriklausomas ir viešas tyrimas, pagal kurio paskelbtas išvadas priimami atitinkami sprendimai. Tai, be jokios abejonės, būtų sveikiausias mūsų visuomenei scenarijus, tačiau tam reikia tiek visuomenės, tiek politinių jėgų konsolidacijos, kurios, bijau, gali nebūti (bent pirmieji ženklai to nerodo). Ir šiuo atveju visai nesvarbu, ar būtų pradėtas apkaltos procesas prezidentui Rolandui Paksui, ar ne. Nėra tikslo atstatydinti prezidentą, svarbiausia - viską skaidriai išaiškinti bent jau tam, kad būtų sukurtas precedentas, kad būtų parodyta, jog gyvename teisinėje ir demokratinėje valstybėje, kad prezidentas siekia išlaikyti skaidrumą, siekia įtvirtinti moralinius reikalavimus viešajame gyvenime.
Antrasis variantas. Politinis elitas abipusiu susitarimu užgniaužia šį skandalą, sykiu parodydami R. Paksui ir jo aplinkai savo vietą. Tokiu atveju prezidentas tampa silpnas ir visiškai neįtakingas. Pirmiausia jis būtų priklausomas nuo kitų politinių jėgų, todėl bijotų bet kokių savarankiškų žingsnių (antraip į viešumą iškiltų įvairių skandalingų faktų). Kita vertus, jo autoritetas būtų visiškai sužlugdytas visuomenėje. Iš esmės politiniame lauke pats prezidentas ir Prezidentūra taptų paraštiniu žaidėju. Šiuo atveju tam tikri politikai išloštų, tačiau praloštų visa visuomenė.
Trečiasis variantas. R. Pakso ir jo aplinkos pergalė, visuomenę įtikinant, kad tai saugumo (“tamsiųjų jėgų”) sąmokslas prieš tautos mylimą prezidentą. Tačiau akivaizdu, kad ši pergalė žymėtų ir didėjančią prezidento galią. Juk pati Prezidentūra “numarinti” šį skandalą gali tik nušalindama jai trukdančius asmeninis ir į jų vietą pastačiusi jai lojalius. Visa tai žymėtų “valdžios vertikalę”, kuri tikrai nebūtų sveika mūsų visuomenei.
Be to, negalima pamiršti, kad paskutiniu metu vis netyla kalbos apie prezidento galių padidinimą. Dažni Prezidentūros simboliniai žingsniai rodo, kad norima Lietuvą iš parlamentinės respublikos paversti prezidentine-parlamentine. Toks scenarijus būtų iš esmės pavojingas, nes taip artėtume prie dabartinės Putino Rusijos modelio. Kuo tai pavojinga, mes jau matome dabar. Turiu omenyje ne tik “Jukos” ir Michailo Chodorkovskio atvejį.
Man simptomiškiausias pavyzdys - žiniasklaidos elgesys. Vladimirui Putinui pareiškus, kad nereikia kelti isterijos, žiniasklaida tam pakluso - publikacijų šia tema palyginti labai mažai. O juk galime prisiminti, kad Rusijos žiniasklaida labai mėgsta sensacijas ir ji jokiu būdu nepraleistų tokio saldainiuko. Deja, nėra gausybės versijų, svarstymų, diskusijų. O tai demokratinei valstybei nėra normalu.
Jei panašiai atsitiktų Lietuvoje, praloštų ir politikai, ir visuomenė. Tačiau reikia tikėtis (tegu ir naiviai), kad nėra viskas taip blogai. Aš labai noriu, kad pirmasis variantas būtų įgyvendintas. Tuomet tikrai būtų galima didžiuotis savo valstybe.