Ar yra Lietuvoje bent vienas žurnalistas, politikos komentatorius ir visuomenės kritikas, kuris nebūtų apkaltintas jei ne parsidavimu KGB su ČŽV, tai bent tarnavimu kokiai nors politinei partijai? Bandžiau prisiminti - nepavyko. Tad iškyla klausimas - kodėl bandoma kurti tokia viešoji nuomonė? O gal teisybė, kad visi, kurie tik viešai prabyla, yra nupirkti?
Kaip tapti objektyviam
Dabar madinga nustatinėti politikos komentatorių, politologų ir kitų viešai kalbančių neobjektyvumo laipsnį. Jei pakritikavai kurią nors partiją, iš karto sakoma, kad esi “neobjektyvus”, vadinasi, visiškai neverta kreipti dėmesio į išdėstytus faktus ir argumentus. Jei pakritikavai stipriau - vadinasi, priklausai KGB su ČŽV ar bent jau dirbi kokiai nors politinei jėgai. Jei ką nors pagiri - vadinasi, tu taip manai ne nuoširdžiai, bet už tai kažkas sumokėjo nemažą sumą. Ir visai nenustebsiu, jei vieną dieną koks nors žurnalistas bus apšauktas dirbąs marsiečiams ar kokiems kitiems “inoplanetianinams”.
O gal iš tiesų visi žurnalistai parsidavę? Jei taip būtų, mano kolegos žurnalistai ir komentatoriai turėtų mažiausiai važinėti naujausiais mersedesais, atostogauti penkiose vilose Ispanijoje ir būti išsipirkę pusė Vilniaus senamiesčio. Tačiau taip nėra. Matyt, gerai turtus slepia. Aišku, nereikia užsimerkti ir teigti, kad žiniasklaidoje korupcija neegzistuoja. Yra jos, tačiau apie šią problemą reikėtų kalbėti rimtai ir turint bent kiek rimtesnių faktų, o ne švaistytis apibendrintais, niekuo nepagrįstais kaltinimais. Deja, rimtos kalbos taip ir neprasideda, nes vargu ar kam nors jos reikalingos.
Visi seniai dejuoja, kad Lietuvoje nėra diskusijų - teisybė, niekas nenori argumentų kalba kalbėti su apžvalgininkais, ginčytis dėl jų pareikštos nuomonės - juk visa energija sunaudojama aiškinant, kam jis dirba. Be to, kaip galima argumentuotai kalbėti su tuo, kuris yra kažkieno “nupirktas”?
Prisitaikėliškumas, chamizmas ir viešieji ryšiai
Ne aš pirmas šiuos reiškinius pastebėjau. Vladimirui Laučiui tai yra vienas iš prisitaikėliškumo požymių (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_243147). Dabartiniam Lietuvos politiniam gyvenimui būdinga prisitaikėliška mąstysena: užmiršti sovietinę praeitį, užmiršti pažadus, užmiršti principus ir vertybes dėl trumpalaikės sėkmės. Todėl labai nemėgstama kritika - iš karto kritikavęs asmuo įvardijamas kaip visos tautos ir valstybės priešas, už kurio slypi gauruota Maskvos ranka.
Leonidas Donskis neseniai kalbėjo apie chamizmą - kai pažeminęs kitą, turintį mažiau galios, patiri neapsakomą džiaugsmą. Ir užbaigia, kad tai yra pati tikriausia baudžiavinio mąstymo liekana (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_244919).
Su šiomis įžvalgomis tenka sutikti. Tačiau manau, kad yra dar vienas aspektas - bet koks viešasis kalbėjimas suvokiamas kaip viešieji ryšiai. O jei taip, tuomet yra tik interesai ir tik kažkam naudingos nuomonės, kurios tegali būti užsakytos (ir visiškai atmetama galimybė, kad viešai kalbantys asmenys gali ir nevykdyti kieno nors užsakymų). Mintis, kad galima aiškintis, analizuoti, kas vyksta, esant šalia visų galios žaidimų, Lietuvoje mirė. Mirė, nes interesų grupėms, politikams, kai kuriems visuomenininkams rūpi ne suprasti realybę, bet ją pateikti tokią, kokia jiems yra naudingesnė. Tai stručio politika, arba viešieji ryšiai, nelygu kaip pažiūrėsi.
Visi supranta, kad svarbu ne tik atlikti darbai, bet ir atitinkamai suformuota visuomenės nuomonė apie tai. Todėl norint kovoti dėl visuomenės nuomonės, reikia bet kokia kaina sumenkinti sau nepalankias nuomones. O jei apie kitus kas nors pozityviai pasakoma - tai dėl viso pikto irgi tai reikia suniekinti, idant tai, kam palanku, neužsidirbtų per daug taškų.
Kažkada rašiau, kad politinės partijos seniai privatizavo viešąjį gyvenimą: itin retai pagalvojama apie bendrą interesą, o pačios partijos tapo tik gera priemone sutvarkyti (http://www.omni.lt/index.php?base/z_189694) savo privačius reikalus. Ši logika dabar yra pritaikoma ir viešam kalbėjimui. Štai tuomet ir prasideda mažytės “raganų medžioklės” bei nustatinėjimai, kas daugiau gauna iš visų įmanomų pasaulio žvalgybų pinigų.
Kai kada tokios pastangos įgauna pavojingus pavidalus. Prisiminkime vieną atvejį - koks kilo triukšmas po laidos per antrąjį prezidento rinkimų turą. Diskusijoje dalyvavęs Rimvydas Valatka buvo apkaltintas neetiškumu, nors pareiškė savo nuomonę, o tokią teisę garantuoja Konstitucija. Neetiškumu buvo apkaltinta ir laidos vedėja Rita Miliūtė, nors laidos vedėjo darbas - klausinėti ir gauti atsakymus. Tačiau akivaizdu, kad tuomet politikai skundus įvairioms instancijoms rašė todėl, kad jų atžvilgiu pritaikomas principingas požiūris jiems nelabai patinka. Norėta prispausti nepatinkančius žurnalistus, o kitiems parodyti, kad ir jiems taip gali atsitikti.
Tad ir iškyla klausimas - kadangi vyrauja toks nesveikas požiūris, gal visų tų politikos komentatorių ir visuomenės kritikų jau nebereikia? Ne, jie reikalingi. Politikai, partijos, įvairios interesų grupės supranta, kad viešosios nuomonės patys ar su savo atstovais spaudai nesukurs, nes žmonės jais tiesiog netikės. Todėl reikalingi komentatoriai, žurnalistai, viešumoje nebijantys kalbėti intelektualai. Tačiau mažiausiai reikalingi nepriklausomi asmenys. Reikalingi valdomi kalbėtojai ir rašytojai. O jei jų negali nupirkti, tuomet reikia kaltinti juos “nupirkimu”, neetiškumu - gal ims ir pritils?
Ką daryti?
Naivu tikėtis, kad tokios nuostatos per vieną naktį pasikeistų. Ir tuomet iškyla klausimas - ką daryti? Pirma, galima iš tikrųjų parsiduoti kam nors, kad per daug neskaudėtų širdies, kai kaltins tarnavimu kam nors. O juk vis tiek kaltins.
Antra, galima pasitraukti iš viešojo gyvenimo - nes kam klausytis nebūtų dalykų.
Trečia, tiesiog ir toliau kalbėti, rašyti, nepaisant aplinkinio šurmulio. Gal ir naiviai tikint, kad vis dėlto viešajame gyvenime atsiras tam tikros oazės, kuriose nebus veikiama pagal viešųjų ryšių principus, kur bus stengiamasi aiškintis, kas iš tikrųjų vyksta. Ir ten galėtų rimtai kalbėtis įvairių profesijų atstovai, iš anksto neįtarinėdami savo pašnekovų.
