Kadangi tiesioginis kontaktas su žmonėmis yra paveikiausias, tai valdininkai su politikais sumanė išeiti “į liaudį”. Ir eina. Apsirengia prabangiais kostiumais, užsimauna ant pirštų po kelius masyvius žiedus, įsėda į prabangius naujitėlaičius automobilius ir nuvažiuoja į kaimus. Ir aiškina, kodėl reikia balsuoti už Europos Sąjungą. Tačiau ar jais tikima?
Iš tiesų efektas yra absoliučiai atvirkščias. Sociologiniai tyrimai rodo, kad valdžios institucijomis nepasitikima. Mūsų mentalitete egzistuoja neišdildoma priešprieša tarp “mūsų”, “paprastų žmonių”, ir “jų”, “tų, kurie turi valdžią”. Praėję prezidento rinkimai tai akivaizdžiai parodė. Ir kai agituoja tie, kuriais nepasitikima, ar jūs galite patikėti tuo, ką jie sako. Tačiau tai tik viena pusė. Jei būtų vien tik tai, tai galima būtų numoti ranka - tegu tie valdininkai ir politikai daro, ką nori. Nors jais niekas ir netikės, bet žalos neatneš. Tačiau iš tiesų situacija yra rimtesnė. Tokia agitacija iš tiesų reiškia, kodėl nereikia balsuoti už Europos Sąjungą. Kodėl?
Penkių milijardų eurų mitas - kodėl reikia balsuoti prieš Europos Sąjungą
Įvairūs sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuviai yra dideli materialistai. O politikai tai žino ir be jokių tyrimų: jei nori laimėti rinkimus, pirmiausia reikia žadėti pigią dešrą. Štai naudodamiesi šia patikrinta schema dabar visi tik ir kalba apie tuos penkis milijardus eurų, kuriuos gaus Lietuva. Tuomet pakils visų ekonominė gerovė ir bus kone rojus.
Tačiau žodis “Lietuva” yra abstraktus, konkrečiai mąstančiam žmogui (o tokių yra dauguma), iškyla klausimas: kas iš tiesų gaus? Ir absoliuti dauguma puikiai supranta, kad tų pinigų jie negaus, - jau vien todėl, kad nežino, kaip juos gali pasiimti. Tad tuomet kieno kišenėse tie pinigai nusės? Atsakymas, žinant lietuvišką mentalitetą, vienas - aišku, korumpuotų valdininkų. Ir tai ne mano išvedžiojimai. Tokius klausimus ir priekaištus aš visuomet girdžiu, kai prabylu apie tuos nelemtus penkis milijardus. Galima daryti sociologinę apklausą - tikrai manau, kad absoliuti dauguma tai patvirtintų.
Ir štai čia tie penki milijardai, su ministerijų agitatorių pagalba sukuria patį galingiausią argumentą prieš Europos Sąjungą. “Taigi jiems reikia, kad mes įstotume į ES, jiems reikia tų penkių milijardų. O kad taip yra iš tikrųjų, rodo ir tas faktas, kad jie pas mus važiuoja, nors dvylika metų buvo absoliučiai užmiršę. Taigi jiems reikia Europos Sąjungos. Jie nori mus eilinį sykį apgauti, apmulkinti ir pasiimti tuos pinigus ir toliau sočiai gyventi. O mes ir toliau vargsime. Taip Europos Sąjunga tampa ne dėl žmonių, bet dėl valdininkų”, - svarsto agitacijos objektas.
Štai kodėl valdininkų ir politikų agitacija iš tikrųjų mūsų sąlygomis yra antiagitacija. Jie patys palaiko žmonių sąmonėse jau susiformavusią schemą. Jei kas nori organizuoti kampaniją prieš Europos Sąjungą, jiems nereikia nei didelių pinigų, nei televizijų. Užtenka važinėti paskui kostiumuotus valdininkus ir pakartoti tai, ką anksščiau parašiau. Po to jokia informacija, jokia agitacija nepadės.
Ir tai ką čia dėlioju - nėra sofistika. Tai elementarūs masių psichologijos dėsniai, aprašyti ne vienoje knygoje (o kad valdininkai su politikais nelabai domisi šaltiniais, tai jau atskira problema).
Ką daryti?
Ir ką galima daryti? Pirmiausia ne valdininkai su politikais turėtų važinėti ir agituoti. Jie tik sukelia erzelį, nepasitenkinimą ir patvirtina - už Europą balsuoti nereikia. Jei būčiau cinikas, siūlyčiau visiems nepopuliariems Lietuvos žmonėms pasisakyti prieš Europos Sąjungą. Tuomet bent iš pykčio žmonės balsuos už.
Tačiau politikai turi padaryti kitą labai svarbų darbą. Jie privalo parodyti, kad ateinantys pinigai bus dalijami skaidriai. Ne tik kalbėti, kad viskas bus gerai, bet imtis konkrečių žingsnių. Akivaizdu, kad aukščiausi politikai turi parodyti politinę valią ir padaryti atitinkamus sprendimus. Akivaizdu ir tai, kad reikalinga sukurti kiek įmanoma skaidresnį mechanizmą, į kurį būtų įtrauktos įvairios interesų grupės, visuomeninės organizacijos. Juk vien tik valdininkų žodžiais niekas netikės. Tačiau kol kas apie tai niekas viešai nekalba, nes niekam, deja, nėra naudinga, kad tai būtų skaidru.
Aišku, suprantu, kad sudėtinga paruošti aiškią ir skaidrią tvarką, kaip bus panaudojami struktūrinių fondų pinigai. Tačiau galima daryti kitus žingsnius. Šiuo požiūriu būtų itin naudinga, jei būtų išviešinta, kaip buvo dalijamos SAPARD lėšos. Į kieno kišenes nusėdo? Kokios iškyla problemos ir kaip jas reikia spręsti? Tai tikrai galima padaryti. Ir tokį žingsnį žmonės tikrai įvertintų. Tačiau ar kas nori tokio viešumo?
Nežinau, ar bus šia linkme daromi žingsniai. O norėtųsi. Juk tai būtų precedentas sukurti viešumo ir skaidrumo standartus. Jei vien iš politinių sumetimų būtų griežčiau, aiškiau ir skaidriau kontroliuojamas ES pinigų paskirstymas, tai manyčiau, kad tie standartai nukeliautų ir į kitas sferas. Ir galbūt tuomet mūsų visuomenė taptų mažiau korumpuota. Jei tai įvyktų (nors puikiai įsivaizduoju, kad tai kone utopinė svaja), būtų vienas didžiausių mūsų laimėjimų. Taigi už Europą. Už mus pačius.
