Jau daugiau nei dvi savaites vykstančios diskusijos, kodėl JAV demokratai pralaimėjo rinkimus ir tai leido George’ui W. Bushui dar ketverius metus vykdyti savo kontroversišką politiką, atskleidžia demokratų programos neapibrėžtumą, nesugebėjimą pasiūlyti rinkėjams ko nors konstruktyvesnio nei Busho administracijos kritika.
Sakoma, esą Johnui Kerry pritrūko charizmatiškumo, iškalbos, jis nesugebėjo įsiteikti eiliniam rinkėjui ir panašiai. Tokios interpretacijos dažniausiai išleidžia iš akių svarbų aspektą, kuris, mano nuomone, iš esmės nulėmė Busho pergalę - radikalų JAV politinės retorikos pasikeitimą, kuris įvyko po Rugsėjo 11-osios.
Rusėjo 11-osios įvykiai ir nesibaigiantis jų nagrinėjimas žiniasklaidoje sukūrė konflikto atmosferą, idealiai palankią Busho administracijos konservatyviai politikai. Būtent ši retorika, pagrįsta konflikto (balansuojančio ant radikalaus supriešinimo ribos) ideologija, tapo jo rėmėjų nepranokstamu simboliniu kapitalu ir ideologiniu įrankiu. Būtent ji padėjo labai efektyviai mobilizuoti daugybę JAV rinkėjų ir paskatino juos balsuoti už Busho administracijos propaguojamas “vertybes”, nepaisant savo ekonominių ar socialinių interesų.
Kas gi sudaro šios retorikos esmę? Du dalykai: radikalaus supriešinimo ideologija ir itin supaprastintas (netgi suprimityvintas) pasaulio modelis. Natūralu, kad konflikto metu žmonių pasaulėžiūra susiaurėja iki tokių esminių vertybių kaip savisauga, vengimas rizikuoti, kategoriškas nepasitikėjimas nepažįstamais reiškiniais. Tačiau tokia perspektyva yra labai palanki įvairiausių neapykantos ir ksenofobijos formų vystymuisi, o jos įtaigumo esmė yra jos radikalus - beveik mitologinis - paprastumas. Tokia pasaulėžiūra pagrįsta retorika yra saldus užkratas eiliniam rinkėjui, neturinčiam laiko ar poreikio gilintis į ideologijų niuansus. Todėl svarbiausia jos įtaigumo garantija yra konflikto atmosferos eskalavimas, nuolatinės kalbos apie visur tykančias grėsmes, pavojus ir priešus, siekiančius sunaikinti amerikietiškos demokratijos rojų.
Ši pasaulėžiūra puikiai atsispindėjo prezidento Busho priešrinkiminėse kalbose ir reklamose, kur konkretūs priešai dažnai net nebūdavo įvardijami - pakakdavo pavartoti pačią priešo sąvoką ir kiekvienas rinkėjas galėjo ja pavadinti bet kokį savo vaizduotės kūrinį. Šią perspektyvą įtaigiai atspindėjo populiarus Busho reklaminis klipas, rodytas beveik prieš pat rinkimus, kuriame vaizduojamos gūdžiame miške slankiojančios vilkų gaujos. “Vis grėsmingesniame pasaulyje, kur visur tyko pavojai, ką rinksitės - netikrumą ar saugumą?” - klausia įtaigus balsas, o klipo pabaigoje matome atsakymą: prie jaukaus būsto pozuojančius poną ir ponią Bushus, dosniai siūlančius rinkėjams savo šypsenas.
“Priešo” kategorija jau seniai tapo neatskiriama ir privaloma Busho politinės retorikos dalimi, todėl visai nenuostabu, kad didysis priešo simbolis Osama bin Ladenas beveik išvakarėse įžengė į rinkimų sceną, atvirai kreipdamasis į amerikiečius. Šio įvykio politinė nauda Busho rinkimų kampanijai buvo akivaizdi. Respublikonai į Bin Ladeno pasirodymą reagavo žaibiškai ir ryžtingai, o demokratai sutriko ir nesugebėjo panaudoti šios situacijos savo tikslams. Beje, nors ir paradoksalu, manau, yra tiesos tame, kad Bushas ir Bin Ladenas tam tikra prasme yra simboliniai sąjungininkai, padedantys vienas kitam išsilaikyti valdžioje. Ironiška dar ir tai, kad nors Bin Ladeno pasirodymas akivaizdžiai pademonstravo amerikiečiams, kad Busho administracija nesugebėjo efektyviai susidoroti su pagrindiniu Rugsėjo 11-osios įvykių iniciatoriumi, svarbiausia yra ne konkretus (vis dar nesunaikintas!) priešas, o jo simbolinis vaidmuo amerikiečių politinės mobilizacijos procese.
Ne vienas šių metų JAV rinkimus stebėjęs užsienietis buvo apstulbintas radikalaus priešiškumo ir net neapykantos propagavimo viešojoje erdvėje. Gausiose radijo ir televizijos laidose, į kurias be perstojo skambino paprasti amerikiečiai, liete liejosi neapykantos retorika, adresuota patiems įvairiausiems “blogiukams” - pradedant tarptautiniais teroristais, Saddamu, Bin Ladenu ir baigiant apskritai visais demokratijos priešais, Jungtinėmis Tautomis ir“skystablauzdžiais” demokratais liberalais, atitrūkusiais nuo “tikrųjų vertybių”, liaudies ir Dievo. Tokie pasisakymai dažnai paminėdavo “moralų” karą, ypatingą pasaulinę JAV misiją ir šiems uždaviniams įvykdyti būtinus moralinius principus. Be abejo, demokratų rėmėjai, atsakydami Busho vykdomos politikos gerbėjams, savo ruožtu nešykštėdavo jiems religinių fanatikų ir “raudonkaklių” (lietuviškos “runkelių” sąvokos atitikmuo) epitetų. Šie rinkimai dar kartą parodė du Amerikos veidus: liberalųjį, reprezentuojamą pakrančių valstijų, ir konservatyvųjį, atstovaujamą daugelio centrinių valstijų.
Visa tai jau lyg ir girdėta. Bet kokią reikšmę tai turi tarptautiniame kontekste? Pirmiausia JAV paskelbtas globalinis karas prieš terorizmą, kaip ir jį lydinti radikali retorika bei įprotis dangstyti ja įvairiausius politinius tikslus, jau seniai peržengė konkrečias geografines ribas ir turbūt sulauksime dar ne vieno skaudaus tokios politikos rezultato (dabar spėliojama, kuri musulmonų valstybė taps nauju šios politikos taikiniu. Iranas?). Be to, karas prieš terorizmą tapo ne tik globaliniu politikos uždaviniu, bet ir savotišku burtažodžiu, įstengiančiu stebuklingai suvienyti tokių skirtingo politinio išsivystymo šalių kaip JAV ir Rusija retoriką. Tokie posūkiai yra gana paradoksalūs ir kol kas sunku numatyti jų tarptautinius padarinius. Viena akivaizdu: kai galingiausioje demokratinėje šalyje radikali supriešinimo retorika yra kasdienybės dalis, pasaulyje yra kuriamas negatyvus politinis klimatas, priešiškos įtampos, kurstomi konfliktai ir aistros. Todėl ar verta stebėtis matant naujus etninės ar religinės neapykantos protrūkius, naujas religinio ar politinio fundamentalizmo formas vienoje ar kitoje “civilizuotoje” šalyje? Neseni įvykiai Olandijoje taip pat iš dalies yra minėtų globalinių tendencijų atspindys.
Manau, nors dabartinė JAV administracija primygtinai akcentuoja JAV ir pasaulio saugumą kaip vieną svarbiausių savo uždavinių, dabartinė jos vykdoma politika veikiausiai skatins radikaliai priešingus rezultatus ir vargu ar sustiprins pasaulyje taip trokštamą saugumą.
