Nesu tinkamas objektas visuomenės nuomonės apklausų atlikėjams. Neturiu nuolatinių įpročių, mėgstamiausio alaus, dantų pastos, skalbimo miltelių, pozų, prekybos centrų, visuomenės veikėjų ar kenkėjų ir kitų neišvengiamų kasdienybės atributų. Todėl gal ir dėsninga, kad visuomenės apklausos mane visada aplenkia. Mano atsakymai vis tiek būtų maždaug tarp nežino ir neturi nuomonės.
Tačiau šis ignoravimas verčia mane abejoti, ar tokios apklausos vyksta iš tikrųjų. Nors šiais visokių post-izmų ir de-ijų laikais tikrovė apskritai yra abejotinas dalykas. Todėl, dar kartą dėkodamas Descartes'ui už galimybę išvengti šizofrenijos, atspirties tašku pasirenku mąstymą, kuris man leidžia bent jau tarti, kad visuomenės apklausos yra realios ir sekti jas su pašaliniams stebėtojams prieinamu malonumu.
Ypač man patinka tos, susijusios su psichologiniu fenomenu, kuris vadinamas pasitikėjimu. Įsiklausykite, koks keistas klausimas: ar pasitikite?.. arba kuo pasitikite?.. Ir žmonės atsako, pasitiki. Nors manyčiau, kad visiškai pasitikėti galima tik savimi, o sėkmės atveju ir su išlygomis – dar keliais žmonėmis. Bet čia kalbama apie pasitikėjimą biurokratiniais dariniais ir institucijomis, kurių veiklos principų dauguma atsakančių nesupranta, arba apie asmenis, kurių ta dauguma nepažįsta. Jeigu visuomenės nuomonės apklausos realios, sukčiams čia dar ilgai bus ką veikti.
O tos apklausos jau kurį laiką praneša, kad lietuviai nori ne diktatūros, o teokratijos. Labiausiai jie pasitiki ne Adolfo Hitlerio ar Antano Smetonos dvasiomis ir Mindaugo Murzos ar Rolando Pakso partijomis, bet Katalikų Bažnyčia. Žaviuosi Vatikano galybe. Tokių aukštų reitingų nežlugdo nei neretėjančios kunigų pedofilų ir homofilų (realių ar potencialių, tai yra atliekančių šiuo žodžiu įvardijamus veiksmus mintyse, o tai katalikų tikėjimo doktrinoje irgi yra nuodėmė) gretos, nei Bažnyčios lindimas į politiką ar po antklodėmis. Norėčiau pažymėti, kad čia kalbama ne apie pasitikėjimą Dievu (koks puikus ir Lietuvoje beveik nepasiekiamo prizo už fantaziją vertas būtų toks klausimas) ir net ne konkrečiu jo atstovu (būtų įdomu permesti rezultatus), o apie pasitikėjimą jo garbinimui įsteigtu ir jo, deja, nekontroliuojamu biurokratiniu aparatu. Nesuprantu, kaip galima pasitikėti institucija, draudžiančia ir abortus, ir kontraceptines priemones, bet tikėjimo dalykams supratimo ir logikos nereikia.
Toliau pasitikėjimo skalėje stovi žiniasklaida. Norėdamas būti maksimaliai objektyvus, net peržvelgiau pagrindinius pastarųjų dienų tautinius dienraščius, gal įvyko koks nors kalėdinės psichozės sezono atidarymo sukeltas stebuklas. Bet ne, visur tos pačios rėkiančios antraštės pirmuose puslapiuose ir bulvarinės formuluotės. Didžiosios daugumos straipsnių turinys nenorom verčia kelti klausimą apie žiniasklaidos nepriklausomybę. Pasitikėti galima nebent sausa naujienų agentūrų informacija spaudoje, internete, radijuje ir televizijoje, o tiksliau – savo jutimais: rega ir klausa. Bet čia kalbama apie pasitikėjimą nepažįstamais žmonėmis, kurie pagal redaktorių, tiksliau, pagal reklamos arba viešųjų ryšių paslaugų užsakovų nurodymus pateikia surinktus faktus ir tą visuomenės nuomonę tampo už virvučių.
Pasitikėjimo sąrašo uodegoje yra Seimas. Nieko nuostabaus, kai nuolat galima išgirsti arba pamatyti narių teisinio, politinio, ekonominio, kultūrinio ir net įprasto medicininio debilizmo pavyzdžių. Štai Seimo pirmininkas mums aiškina, kad ne valdžia kalta, kad žmogus arba kompanija duoda kyšį. Darbo partijos vadas toje pačioje radijo laidoje kategoriškai neigia visus kaltinimus dėl diplomo klastojimo ir netiesiogiai prisipažįsta jo neturintis. Vienas liberaldemokratas įrodinėja, kad reikia panaikinti senaties terminus ekonominiams nusikaltimams. O socialdemokratai sako, kad Lietuvos nekrečia jokia dvasinė ar moralinė krizė ir jos laukia šviesus rytojus. Nariai dažnai net nesistengia slėpti savo psichikos sveikatos sutrikimų, o klausimas apie jų gydymą apskritai nestovi. Paradoksalu štai kas – tokiose apklausose dalyvauja piliečiai, rinkėjai, tie, kurie tiesiogiai atsakingi už tą valstybės instituciją, kuria nepasitiki labiausiai.
Pabaigoje sau ir kitiems priminsiu, kad Lietuvos politinė santvarka yra parlamentinė respublika ir visuomenės nuomonės apklausos yra reikalingos, kad nepamirštume, kur ir tarp ko gyvename.
Ne komentarams – [email protected]
