Su malonumu kartais pasiklausau radijo laidų ir pasižiūriu televizijos laidas ar transliacijas, kuriose oficialūs ir neoficialūs žmonės šneka “ekspromtu”, tai yra tiesiogiai, be iš anksto paruošto teksto.
Tik dažnai to daryti neverta, nes toks (nusi)šnekėjimas kenkia lietuvių kalbos kaip minčių raiškos instrumento įvaizdžiui. Nusišneka absoliuti dauguma, tiek formos (nesugeba parinkti tinkamų žodžių, be ryšio konstruoja sakinius arba nesugeba jų užbaigti, stena ir mekena) tiek turinio (šneka nelogiškai, tautologiškai, sveiku protu suvokiamos tikrovės neatitinkančias nesąmones) prasme.
Nusišnekėjimas jau tapo beveik viešo kalbėjimo norma. Pradedant sporto ir baigiant politikos komentarais. Todėl pradėti galima nuo žmonių, kurie nenusišneka ir kurių dėka galiu įterpti tą “beveik”. Visada įdomu klausytis bankų patarėjų ir ekonomikos ekspertų vado Gitano Nausėdos komentarų ir formuluočių. Prie jau įprastų visuomeninių pareigų jis galėtų tapti retorikos arba verbalinės išraiškos konsultantu. Žurnalistikos srityje nepralenkiama yra Rita Miliūtė, ji žinias ir kitas laidas veda taip, lyg tai būtų jos autorinės programos, kasdienės agresyvios tragikomedijos. Ypač skanus ausims būna jos duetas su Rimvydu Valatka, kuris laiku ir vietoje vis išspjauna realistams malonią nuodų porciją. Politikos srityje yra keli asmenys, raiškiai ir aiškiai dėstantys mintis, bet jų turinys jokių politikų čia minėti neleidžia. Sporto komentarų čempionas yra Linas Kunigėlis, tik deja jis nekomentuoja futbolo varžybų.
Nuo čia jau pradėsiu slysti žemyn. Gaila, kad po truputį kylant tautinio futbolo lygiui, nekyla jo komentavimo lygis. Ypatingai juokinantis, o įtemptom akimirkom ir nervus gadinantis duetas yra Kesminas + Radzevičius. Tie vyrai išėję gerą nusišnekėjimo mokyklą ir šių žinių dėka jų komentarai su kvailai skambančiais pakrizenimais, nusibodusiais epitetais, formuluotėm ir pastabėlėm į šoną prilysta bare sėdinčių žiūrovų plepalams, tik apie futbolą jie žino truputį daugiau.
Ryškiausios visada žinių vyriškos giminės žvaigždės turbūt dar ilgai bus nepralenkiamos žurnalistikoje. Susidaro įspūdis, kad jų pašnekovai “mintimis dalinasi” tam, kad jie patys geriau atrodytų, tiksliau – girdėtųsi ir dar labiau sau patiktų. Laida “Prie pietų stalo” apetitą gadina ypač efektingai ir efektyviai, nuolankus mūsų tarnas nusišneka pavydėtinai stabiliai, na o “Raktas” dažniausiai nesugeba atrakinti jokių gilesnių pašnekovų minčių. Kitos iš piršto laužtos to radijo pokalbių ir diskusijų “laidelės” irgi pasižymi aukštu nesąmonių koeficientu. Tos “diskusijos” lėkštos ir nuobodžios, kaip ir vedėjų “paruošti” klausimai. Atrodo, jie save laiko tikrais specais ir todėl per daug nesivargina – klausimus ir temas parenka prieš pat prasidedant laidai, tik paskui chroniškai nesugeba jų iki galo suformuluoti.
Sakoma, kad kalba atspindi intelektą ir erudiciją. Bet geriau per dažnai taip negalvoti, nes apsidairius ir apsiklausius aplinkui apims neviltis. Juk dauguma nusišnekančių – labai protingais save laikantys magistrai ir daktarai. Kažkelintą kartą išgirdęs Algirdo Mykolo sakinių konstrukcijos šedevrus, užsimaniau paskaityti jo knygas. Turėtų būti visai linksimi kūrinėliai.
Anglai ir vokiečiai su savo tradicijom toli, bet tiek ilgai gyvenę šalia rusų lietuviai galėjo pasimokyti iš jų minčių raiškos. Paprasti žmonės, kuriuos gatvėje užkalbina “Radio svoboda” žurnalistai (juos, beje, galima būtų samdyti instruktoriais), kalba sklandžiau už daugumą Rusijos partines ir politines mokyklas baigusių Lietuvos politikų. Bet ne, solidų partinio darbo stažą turintys asmenys, kuriems “klausimas nestovi”, “kalba neina”, ir kuriems vis dar sunku vietoj “mūsų respublikoje” ištarti “mūsų šalyje”, kalbinės išraiškos srityje iš buvusių vyresniųjų brolių išmoko tik tiesiogiai versti rusiškus posakius.
Na, o privačioje erdvėje dar linksmiau. Be “nu”, “ta prasme”, “tipo” ir kitų nepakeičiamų reiškiant mintis žodelių išsiverčia tik nedaugelis. Čia nieko baisaus, privati kalba, kaip rodo mielai viešinamos ir skaitomos žinomų žmonių telefoninių pokalbių stenogramos, stipriai skiriasi nuo viešosios. Ir griežtų reikalavimų jai taikyti neverta. Bet kodėl viešas kalbėjimas yra tokio žemo lygio? Na taip, lietuviai užsidarę, į melancholiškus asmeninius apmąstymus linkę žmonės, nepasižymintys iškalba ir greita kalbine orientacija. Tai tautos genetika, nieko nepadarysi. Vis dėlto yra dar kažkas ne įgimto, bet įgyto: lietuviai – nemėgstantys savikritiškumo ir nebijantys viešai apsijuokti, o paskui teisintis įrodinėdami savo “tiesas” idealistai. Kritinei padėčiai įtakos turi ir epidemijos lygį pasiekęs vidinės (dvasinės) disciplinos deficitas, atsakomybės už savo asmens ir minčių viešinimą trūkumas. Žodis yra stiprus ginklas ar įrankis, todėl prieš jį naudojant reikėtų pasiskaityti instrukciją.
Taisyti šią padėtį reikėtų pradėti iš gilumos. Būtų gerai į privalomų dalykų sąrašą universitetuose įtraukti retorikos paskaitas. Bet atsižvelgiant į akademinės sistemos nelankstumą kol kas užtektų to, kad Zuokas ir kiti novatoriški merai vietoj azijietiškos mankštos rengtų minčių reiškimo arba oratorinio meno pratybas.
ne komentarams – [email protected]
