Muzika yra nuostabus dalykas. Vienas iš tų, be kurių aš sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą. Senovės graikai sakydavo, kad muzika atkartoja kosmoso harmoniją ir yra svarbiausia meno rūšis. Tik ta kosmoso harmonija yra viena, o muzikos stilių nuo tų gražių laikų padaugėjo šimtus kartų.
Ir tikrai ne visiems jiems tinka toks didingas apibūdinimas. Be didžiosios jų dalies puikiausiai būtų galima išgyventi, o daugelį “atlikėjų” – pakarti už nusikaltinus menui. Debiliškas rusiškas (ir lietuviškas) popsas arba žemo lygio prodiuserių be saiko tiražuojami senų gerų dainų dublikatai, tai yra cover’iai, su visatos harmonija neturi absoliučiai nieko bendro ir garantuoja nebent dvasios disharmoniją. Bet dievai išmirė, Euterpė kažkur mitinėje erdvėje klausosi dangiškų arfų, o įstatymai nenumato bausmių už klaikias beskonybes.
Todėl tos beskonybės kažkaip išpopuliarėja. Laimei, (kartais netikėtai) išpopuliarėja ir puiki muzika, skirta ir tinkama ne kiekvieno ausiai ar pasaulėžiūrai. Šiais laikais tam pasitarnauja šiame pasaulyje dominuojantis virtualus tinklas ir sumažėję atstumai. Tampa lengviau atrasti įdomius įvairaus sudėtingumo kūrinius, didesnių įrašų kompanijų diktatūra stipriai sumažėjo. Ir vis dėlto dažnai renkamasi ne tai, kas iš tikrųjų patinka, o tai, ką “reikia” klausyti, ką klauso plačiosios masės. Nesugebėjimas formuoti asmeninį skonį nepaisant standartų yra taip savaime suprantamas, kad apie tai nebesusimąstoma.
Įsivaizduoju, kad kiekvieną žmogaus amžiaus arba asmeninio tobulėjimo laikotarpį atitinka tam tikras muzikinis stilius ir prisimenu gražią „Cocteau Twins“ dainą gražiu pavadinimu “Know who you are at every age”. Paauglys, mieliau klausantis ne pankų ar hiphoperių, o Wagnerio ar Glasso ir dar aiškinantis, kad jam tai patinka, yra arba nenormaliai išsivystęs ir anksti pasenęs, arba tapęs snobų tėvelių dvasinės prievartos auka. Na o penkiasdešimtmečiai pankai ar metalistai tiesiog per ilgai gyvena.
Gaila, kad Lietuvą dėl vienokių ar kitokių priežasčių pastoviai aplenkia aukščiausios prabos šiuolaikinės nerimtosios muzikos grupės, išimtys pasitaiko gal kartą ar du per metus. Puiku, kad turim aukšto lygio ir gilių tradicijų klasikinės arba rimtosios muzikos atlikėjus ir geras koncertų sales, klasika prieinama daugeliui dėl savo harmonijos. Tik niekaip nesuprantu džiazo populiarumo priežasčių. Kadaise sakydavau ir dabar sakau, kad kai jau būsiu nuklausęs šiuolaikinę muziką ir niekas manęs nebeveš, klausysiu eksperimentinį džiazą. Bet iki to reikės prasukti dar nemažai kompaktų. Todėl kol kas džiazo nemėgstu.
Džiazas nuo seno laikomas akademikų, intelektualų, muzikos profesionalų muzika dėl paprastos priežasties – jam suprasti reikia 10-ntuoju kartų daugiau dvasinių pastangų ir išsilavinimo negu klausantis Britney Spears. Aš į tokias aukštumas dar netaikau ir kažko nesuprantu žiūrėdamas kaip krykštauja publika per Chick Corea koncertą.
Mano, kaip neutralaus mylinčio muziką klausytojo, atėjusio praplėsti savo muzikines žinias, nuomone, tai paprasčiausiai nuobodus improvizacinio džiazo ir flamenko mišinys. Galima mėgautis atlikimo technika, su tuo scientologu groja tikri profai, bet turinys – nieko ypatingo, eilinis postmordernus stilių mišinys su lipduku kuo sudėtingiau, tuo geriau. O publika šūkčioja ir ploja stovėdama. Aš sėdžiu ir labai abejoju, ar bent dešimt procentų klausytojų iš tikrųjų supranta tokią muziką ir ją mėgsta. Netikiu, kad į tą salę susirinko beveik vien intelektualūs muzikos žinovai.
Žvalgydamasis aplinkui, netikiu tuo dar labiau. Dauguma atėjo tik pasidėti pliusą snobizmo atributų sąrašuose, labai jau dirbtinai atrodo tie egzaltuoti veidai. Tai tik paprasčiausia mada, kurią noriai remia Kultūros ministerijos biurokratai. Juk ten negalima pasakyti, kad nemėgsti džiazo ir mieliau paremsi David Bowie ar Laurie Anderson koncertą. O būtų gerai, vietoj pusės kurio nors Vilniaus ar Kristoforo festivalio.
ne komentarams – [email protected]
