Vos pasibaigus Seimo rinkimams Lietuvoje prasidėjo nesuprantami dalykai. Patys didžiausi politiniai oponentai, vardan galimybės susėsti į šiaip jau ankštoką valdžios laivelį, puolė visokeriopai girti vieni kitus.
Kad konservatorius Andrius Kubilius girtų Algirdą Brazauską ir jo vadovaujamą partiją, to tai Lietuva dar nebuvo mačiusi. Ne tik abipusės pagyros ir padrąsinimai pylėsi, kaip iš gausybės rago, bet net ir politinėms sužieduotuvėms didieji politiniai oponentai buvo pasiryžę, bent jau tai viešai deklaravo ir buvo pradėję derybas.
Laikas, o gal išankstiniai susitarimai, kurie buvo padaryti dar gerokai prieš rinkimus, sustatė viską į savo vietas. Išnyko vaivorykštės iliuzija, kaip, pakilus saulei pranyksta rūkas ir prasideda realybė. Konservatoriai vėl tapo konservatoriais, o Viktoras Uspaskichas su savo naująja komanda grįžo ten iš kur buvo trumpam išėjęs.
Susikūrė pragmatiškoji keturių, o gal trijų partijų koalicija. Viešai prasidėjo nesuderinamų programų derinimas ir nepaaiškinamų dalykų aiškinimas.
Slapta prasidėjo didžiosios dalybos. Didžioji kova dėl postų ir postelių, įtakų ir įtakėlių, pinigų ir pinigėlių. Net didysis diplomatas Česlovas Juršėnas ne kartą kartojo: “Dalinsimės pagal amerikonišką principą: pozicijai - viskas, visiems kitiems - tai kas lieka”. Na, jeigu amerikoniškai, tai amerikoniškai, tikrai prieštarauti sunku.
Atrodė, kad viskas lyg ir gerai išsidalino. Bent jau tam kartui visi tarsi ir patenkinti buvo , tačiau…
Pasirodo, kad visiems ir visur gerai nebūna, kad nevalia neperšokus upelio sakyti “op”, net jeigu ir visas Seimo derybų vingrybes ar Seimo narių darbo statutą moki mintinai.
Kodėl Prezidentas Valdas Adamkus nutarė griauti taip sunkiai pasiektą ir taip kruopščiai išsidalintą koalicijos susitarimą, niekam nebeaišku Nebent tai aišku jam pačiam ar tiems jaunuoliams, kurie jam patarinėja.
Kaip ten bebūtų, sklandus vyriausybės formavimas ryškiai sušlubavo. Vieni panoro keistis jau pasidalintomis ministerijomis, kiti keisti jau pasiūlytus ministrus, o treti iš viso laukė, kada pragmatiškoji koalicija žlugs, nors ji dar dirbti nei nepradėjo - tarsi ir pulti nebūtų už ką.
Nerasdamas rimtesnių argumentų ir nepaisydamas STT išvadų, Prezidentas staiga pasigedo kompetencijos ir skaidrumo tarp siūlomų dviejų naujųjų ministrų, lyg buvusioje vyriausybėje tos kompetencijos ir skaidrumo, jaunystės ir žvalumo buvo daug daugiau.
Po įnirtingų keturių valandų diskusijų , kai į klausimo sprendimą įsijungė Viktoras Uspaskichas, Prezidentas Valdas Adamkus pasiekė, kad vidaus reikalų ministras būtų pakeistas dar didesnių abejonių keliančiu kandidatu, kurio, beje, nespėjo patikrinti nei STT, nei kitos tarnybos. Net susitikti su naujuoju kandidatu ir pasikalbėti laiko pritrūko. Vienas Dievas žino, kaip ten su ta kompetencija, skaidrumu ir nepriekaištinga reputacija.
Ir niekam jau visai nebeaišku: kas vis tik laimėjo Seimo rinkimus Lietuvoje? Ar jie jau apskritai baigėsi? Kas ir kada galų gale susirūpins eilinių Lietuvos žmonių gyvenimu?
Vieni “valstybininkai”, nekreipdami dėmesio į oponentų kritiką ir svarius argumentus, stengėsi kuo greičiau suformuoti vyriausybę. Kiti gi “valstybininkai” užsispyrusiai neleido tos pačios vyriausybės suformuoti ir patvirtinti. Kai galų gale Prezidentas patvirtino naujos vyriausybės sudėtį, tapo visiškai nebeaišku, kas į ką buvo pakeistas, kodėl tai padaryta taip greitai ir kam tai naudinga.
Tebelieka neaišku, kurie iš šių “valstybininkų” yra „tikrieji“, o kurie tik „tariamieji“ ir kurie iš jų galvoja apie tai, ką žadėjo Lietuvos žmonėms prieš rinkimus.
Premjeras Algirdas Brazauskas aiškiai pasakė, kad jų pažadai prieš rinkimus neturi nieko bendro su realiais darbais po rinkimų, Viktoras Uspaskichas lygiai tą patį pademonstravo atsisakydamas savo programinių nuostatų vardan postų vyriausybėje. Prezidentas Valdas Adamkus palaimino pragmatiškąją koaliciją, nors prieš Seimo rinkimus net užkimdamas kovojo prieš populistus, už kuriuos, nepaisant tos jo kovos, per Seimo rinkimus pasisakė nemažai Lietuvos žmonių.
Kas prisiims atsakomybę už naujai suformuotą Lietuvos vyriausybę ir jos būsimus darbus ? Premjeras to daryti tarsi nesiruošia, valdančiai daugumai demonstratyviai sukiotos rankos, ir ji visada galės teigti, kad siūlė visai ką kitą. Taigi belieka tik Prezidentas. Tik ar ir jis tą atsakomybę prisiims?
Žvelgiant į šį politinį spektaklį tampa akivaizdu, jog didieji Lietuvos politikai tiek laiko rimtais veidais tarsi dirbę rimtą darbą, iš tiesų tik bandė gaudyti juodą katę tamsiame kambaryje, kuriame jos tikriausiai nė nebuvo.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
