Kinematografininkai skundžiasi: lietuvių kinas gyvuoja, net formuoja naująsias bangas, bet jos kažkodėl pripažįstamos svetur, tačiau ne pas mus. Prezidentas priėmė vieną jų atstovą - Arūną Matelį, aptarė su juo problemas, ir tai išties retas įvykis mūsų panoramoje. Tačiau tai vienintelis dėmesys, kurio, deja, nesusilauksi iš kitų šalies piliečių.
Nesulauksi, nes jie vis mažiau domisi mūsų lietuvišku kinu. Tai, ką šneka kinematografininkai, skaudu ir teisinga: na, neturime mes to pilietiškumo jausmo palaikyti tėvyninį kinematografą, neturime ir draugo peties jausmo - anei televizija būdama festivaliuose bent kiek solidžiau ir detaliau užsimena apie mūsų naująsias premjeras, anei spaudos atstovai joms skiria didesnį nei kelių ironiškų eilučių dėmesį. Kas tada lieka kino kūrėjams? Pirkti tuos sumedėjusius žiniasklaidos žmones, samdytis kameras, vežti juos į festivalius, kad bent taip jie atsilygintų už nupirktus bilietus, keliones, viešbučius? Nes čia jau vieno ačiū, kaip sakoma, į lovą nepasiguldysi.
Tačiau, kaip dar anksčiau apie patriotiškumą sakė vienas veikėjas, neklausk, ką tau tėvynė davė - klausk, ką tu jai davei. Ir pažvelkime iš kitos pusės: o kaip elgiasi mūsų kino kūrėjai su savo žiūrovais. Nekalbu apie temas, pačią mums siūlomą medžiagą. Tik apie elgesį. Šįmet sukurta bent keletas filmų, kurie jau buvo parodyti. Vytauto V. Landsbergio “Jonukas ir Grytutė” (tiesa, tik kasetė) - Berlyno festivalyje, Arūno Matelio “Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą” - Kanuose. Jono Vaitkaus “Vienui vieni” pirmieji pamatė JAV lietuviai. Be pastarojo dviejų seansų “Coca Cola Plazoje”, beje, ne tik visiškai nereklamuotų, bet dargi užmaskuotų kaip senos peržiūros centro komitetuose, kitų filmų Lietuvoje rodyta nebuvo. Ir ne apie pirmumo teisę kalbu, nežadu griauti koprodukcijų ar festivalių dėsnių. Bet dar ir dabar vienas skundžiasi, kad nėra pinigų kopijai padaryti. Kitas džiaugiasi, kad olandai koprodiuseriai jį sveikina, nes bent taip olandų kinas dalyvavo Kanuose. Bet lietuvių pinigų ten taip pat būta, tik kino vis nematome.
Nematome ir senesnių filmų. Kartkartėmis vis išgirstu netikėtus klausimus - o kur galima būtų pažiūrėti Barto filmus? Pažiūriu kaip į beprotį, nes jau seniai galėjo matyti. Bet iš tiesų beprotis, t.y. su beprotybe susitaikęs, esu aš, manydamas, kad dviejų seansų “Kino pavasaryje” ir yra gana filmui. Na, nebent televizijos nupirks. Tačiau bėda didžiausia yra ta, kad ir patys filmų autoriai taip mano. Jie apsižergs, apsižios tą kopiją, jau apkeliavusią aibes festivalių, bet neleis jos vežti į Trakus, Telšius ir Vilkiją. Ne, jie neveža jos ir į Kauną ar Panevėžį. Tai reiškia arba: a) jie sukūrė filmą, kurio ten gyvenantys nesupras (Tai kam tada jį kūrei? O kur gyvenantys supras? O kurio regiono žmonės labiausiai kenčia nuo vienatvės, nemeilės ir nejautros, pagrindinių mūsų kino temų?), arba: b) jie nori už parodymus gauti daug pinigų. Nes skųstis, kad kino teatrai jų filmų nenori imti, yra naivu. Vilniuje ne tik vasarą tuščios mažosios “Lietuvos” ir “Skalvijos” salės, nekalbu apie kino centrų užkaborius. Reikia pinigų reklamai? O kaip juose rodomi filmai, kurie buvo reklamuojami mažiausiai prieš 3 mėnesius? Manote, tą reklamą kas nors prisimena?
Antra vertus, laukti pinigų už parodymus kažkaip keista: kūrėjai jau gavo pinigus filmams sukti ir dabar galėtų atsiskaityti su jų davėjais, t.y. mumis. Bent jau to reikalautų verslo etika. Bet manau, kad geriau jiems būna nerodyti, nes... jiems pinigų vis trūksta, ir kinematografas tada tampa tiesiog mitiniu personažu: baisus, galingas ir gyvena už jūrų marių. Norint jį pamatyti, tenka kaltis laivę.
Visa nelaimė, kad naujųjų bangų kino kūrėjai kažkaip išties gyvena atsiplėšę nuo šio kranto - Kanuose, Berlyne ar Karlovy Varuose. Raudono kilimo jiems čia niekas nepaties, fejerverkų ta proga taip pat nebus ir grafai von Trieras su de Hadelnu rankos nepaspaus (O jei ten spaudė - manote, žinojo, kas jūs? Šiaip arba per apsirikimą - vakarėliuose taip būna.). Taip, čia ne Kanai, bet jūs reikalaujate iš mūsų naujųjų Vasiukų. Nusileiskite ant reginčiųjų žemės liftu ar kuo norite, nes čia jau neveikia antigravitacijos dėsniai.
Neveikia ir Kino įstatymas, - nugirstu viename pokalbyje. Tai, atsiprašau, kodėl jis neveikia? Kad blogas? Tai gal gerai, kad blogas neveikia? Ar jis geras? Ir ką tada mes darome? Sėdime ir dejuojame? Ir dar mokame pagal įstatymą sukurtai Kino tarybai pinigus, kad ši blogai skirsto pagal neveikiantį įstatymą? Arogantiškai pareiškiame, kad mes ne žemdirbiai ir celuloidu kelių neužklosime? Bet gal ko nors galime pasimokyti iš jų, kaip ir iš Avinjono festivalio sindikalistų? Bet pasirenkama itin patogi formulė, kad savame krašte pranašu nebūsi. Ypač kai nieko nepranašauji.
Čia teisybės ir mandagumo dėlei, kad kinematografininkai nesuabejotų geromis intencijomis, reikėtų pridurti: mūsų kinematografas ne tik gyvas, bet ir labai geras. Įdomus, savitas, savotiškas, bet geras. Nes mūsų. Tik reikėtų dar jį pamatyti.
