Pirmiausia reikėtų patikslinti “Gaidos” informacinį pranešimą apie tai, kas ką kada kūrė. “Remdamasis šia medžiaga, S. Parulskis sukūrė siužeto tęsinį, kurio atspirties taškas - pirmasis lietuviškas vedybų skelbimas”.
Kiek prisimenu, apie lietuvišką skelbimą buvo kalbama tuo metu, kai Oskaras Koršunovas statė spektaklį-projektą “Vienos nakties susitikimas” tarptautiniame projekte “Hotel Europa” (2000 m.), o Sigitas Parulskis rašė pjesę kaip ir niekuo nesiremdamas (“remtis” - šiandien sąlyginis žodis). Bet tokia painiava suprantama - ji kyla dėl to, kad pjesę lydinčių - ar prieš ją einančių - variantų buvo tiek ir aniek. T.y. mažiausiai trys.
Vertinti šį spektaklį kaip atskirą meno kūrinį problemiška ne tik dėl tų sekimų ar ištakų. Per keliolika metų pasidarėme meno adrenalino fanatikai. Pamatėme, suvirškinome, - duokite dar ir daugiau. Nauja perimame stebėtinai greitai ir pasaulį meno suvokimo, informacijos atžvilgiu vejamės stulbinamais tempais - ir, derėtų pasakyti, suspėjame.
Todėl “Gaidoje” parodyta kamerinė opera “Vienatvė dviese” sunkiai galima vertinti kaip nauja (net “matyto” atžvilgiu). O meno poveikio?
Šis klausimas, suprantama, subjektyvus. Man jis būtent susijęs su ankstesniu patyrimu. Pjesės skaitymas, iš esmės toks pat, koks buvo parodytas ir sekmadienį (išskyrus Gintaro Sodeikos muziką), buvo parodytas 2001 m. “Naujosios dramos akcijoje”. Ir buvo kur kas subtilesnis nei vakar, kada aktoriai reiškė personažų intencijas (beveik) be jokių niuansų. Tai išties labiau priminė operinį kūrinio pateikimą, jei manysime, kad operos žanras įpareigoja tiesmukumui ir iliustracijai. Toje pat akcijoje šokis - vyras, macho (Viktoras Karpušenkovas), tvarkantis moterį-lėlę (Vesta Grabštaitė) - buvo griežtesnis ir net gąsdinantis. Nebylus aukos-pjesės herojės sudorojimas. Ir tada dar taip ausies nerėžė nelygių galimybių dvikova.
2001 m. dar nebuvo pasirodę ir aibės Sigito Parulskio tekstų, įskaitant ir puikų romaną “Trys sekundės dangaus”, kuriame taip pat matomos pjesės linijos, sąmonės srautai, nupinti iš veikėjų poelgių ir paralelių momentinių jų komentarų.
“Vienos nakties susitikimas” ir pjesės skaitymas buvo pradžia toliau Oskaro Koršunovo plėtotų vyro ir moters buvimo-kalbėjimo-kovos scenų, lovos ar suoliuko motyvų, išradingai ir niuansuotai perteiktų Oslo dramos teatre pastatytos Jano Fosse “Žiemos”.
Todėl šiandien kalbėti apie kažkokį naujumą yra gan sunku. Parulskis pratęsė tekstą ir, kiek pavyko jį “užčiuopti”, ne į gerą pusę, - tiesiog atsirado scena, kartojanti ankstesnes.
Muziką man komentuoti sudėtingiau (kokiame - lietuviškame? užsienio kontekste?), bet nemanau, kad jį būtų nudžiuginusi minimalizmo fanus. Antrajai šokio daliai panaudota dalis gerai žinomos Koršunovo spektaklių abėcėlės - keturkampis objektas (lova, stalas, dėžė) vidury, jame - visa ryjanti visatos skylė, psichologiškai tikslūs mechanizuoti “žmogeliukų-mašinų” judesiai. Bet choreografija, grindžiama vien “oberiutišku” ar nebyliojo kino baugių mechanizmų-zombių (Karpušenkovas - beveik Noosferatu iš Murnau filmo) veikimu, be galo pasikartojančiais judesiais ir finalu, tolygiu tik pauzei (iki kito moters ir vyro susitikimo ar spektaklio), paprasčiausiai atkartoja tekstą, jį gan paprastai ir - kai pasiimami pistoletai - iliustratyviai replikuodama.
“Gaidos” festivalyje privaloma tapusi videoinstaliacija vis dėlto naudojama gerokai išradingiau nei teatre. Tą puikiai įrodė Lino Rimšos ir Lino Paulauskio projektas “Die Welt ist Traum(a)”. “Vienatvėje”, deja, toliau einama “operinio” iliustratyvumo keliu - sekama paskui Parulskio tekstą, ir meilės scenos palydimos mikroskopiniu odos tyrinėjimu, vėliau - upelių vandenimis, krateriais ir lavos proveržiais. Spermos nuo kraujo ir sakramento neskiria net vienas Parulskio sakinys, todėl tiesioginės pirmo laipsnio asociacijos sausina patį skaitomą tekstą ir rizikuoja viso spektaklio tekstą paversti nuobodžiu.
Todėl belieka sausoka matematinė lygtis: 1x2x3x4=1. Vienatvė, padauginta du ar daugiau kartų, lieka nepasikeitusia vienatve. Galbūt tai ir norėta įrodyti.
