• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nubangavo nuvilnijo nulalėjo dainų šventės ir Mindaugo jubiliejų renginiai. Baigėsi Vilniaus festivalis. Kas toliau? Turistų nemažėja, dirbančių prastu oru tautiečių – taip pat, jų vakarais dar lauks šv.Kristupo vasaros koncertai. Bet ar be to dar galime ko nors sulaukti vasaros dienomis ir vakarais?

REKLAMA
REKLAMA

„Ką veikia jūsų aktoriai? Gastroliuoja?“- paklausė manęs vienas užsienietis. Na, taktiškai galėčiau atsakyti teigiamai, tik kad gastrolių maršrutai niekam nežinomi. Pasifilmavo „Gete“, baigė darbus televizijose, gal dar kai kurie užimti kokiuose nors kino studijos projektuose – ir viskas. Ir tų, stovėjusių prieš kameras, gal bus kokia dvidešimt. Dar dvi trupės sužlugusiame Avinjono festivalyje. Kai kas atidainavo „Velnio nuotakoje“. O kiti?

REKLAMA

Atsivėrusi nauja erdvė – Gedimino prospektas – renginių požiūriu tuščia. Ką prospektas gali pasiūlyti turistams ir mums per visą savo naująją išklotinę? Dešimtį kavinių ir KGB muziejų. Senamiestis prieš jį – kultūros lyderis. Bet visas atrakcijas ir akcijas čia „organizuoja“ ne žmonės, o pastatai, kurių ir eina visi pažiūrėti, aplankyti, tiesiog šalia jų jaukiau pabūti. Gali būti minios, bet žmonių čia – nerasta. Nebent itin žemo lygio gatvės muzikantai, daugiau už muziką kišantys mūsų panosėn savo kepures.

REKLAMA
REKLAMA

Tame užsieniečio klausime – dar vienas, paslėptas: ar aktoriai nori (tiksliau – kodėl nenori) užsidirbti? Ne tik šiai dienai, bet ir rudeniui, kitam sezonui. Vasara neginčijamai ir be jokio pasipriešinimo atiduodama muzikai (pajūryje – taip pat), bet ne kitoms meno sritims. Gal kad ji – universali, o užsieniečiai, mūsų menininkų įsitikinimu, nesupras nei teatro akcijų, nei dailės instaliacijų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar brandaus socializmo metais Čekoslovakijoje buvo madingi kavinių teatrai. Aibės jų. Ir ne vien užsieniečiams – tuo metu kita šneka niekas iš aktorių laisvai nekalbėjo, bet pakakdavo ir savų lankytojų. Pakartot galima dar sykį – o kur mūsiškiai aktoriai leidžia vasaras? Ar jų darbo grafikas- kaip moksleivių?

REKLAMA

Vieną sekmadienį visiškai keistu metu, 15.00 val. Nacionaliniame dramos teatre įvyko būsimo spektaklio, net nebaigto, peržiūra. Susirinko teatralų. Bet nebuvo nė vieno žmogaus iš šalies, nes tai – uždaras, itin slaptas procesas, galintis sutrikdyti šventą alcheminį kūrybos radimosi aktą. Tačiau ir įprastam, savaime suprantamam ir nekvestionuojamam reiškiniui galima kelti klausimą – kodėl? Kodėl tik toks „žanras“? Kodėl repeticijos negali būti atviros, net parodomosios, jei jau norite susirinkti kiek centų? Ar teatrai nemano, kad po to jau žiūrovai neis rudenį žiūrėti spektaklio, kurio kūrime dalyvavo, premjeros? Bet teatrai, regis, tuo visiškai nesuinteresuoti, gal tik viena Violeta Podolskatė tempia moksleivius į ekskursijas po Jaunimo teatro užkaborius.

REKLAMA

Teatrų prieigose jokie ekranai netransliuoja būsimų spektaklių ištraukų. Niekas nedalija kvietimų į atvirus poezijos skaitymus prie fontano, nešaukia apsilankyti teatro kavinėje, kur jus ir jūsų vaikus aptarnaus aktoriai su personažų kaukėmis. Todėl vasarą didžiausia teatrų scenografija yra spyna ant durų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau užsivėrus durims mūsų aktoriai neįsivaizduoja, kad galimos kitos, nevalstybinės erdvės, be stogų tiesiogine ir perkeltine prasme. Pasitraukus iš aktyvaus gyvenimo Vegai Vaičiūnaitei ir jos teatrui „Miraklis“, sostinėje (ar tik ir ne Lietuvoje?) nebeliko nė vieno norinčio įsiveržti į kitas erdves teatro. Stabili anemija. Skirtingai nuo kaimynų latvių ar estų, turinčių vasaros festivalius, kur gimsta įvairūs spektakliai, repetuojama, vyksta laboratorijos, o savaitgaliais žmonės plūsta į dvarus, esančius ir už 100 kilometrų, pažiūrėti spektaklio ir tiesiog pabūti kitur. Nekalbu jau apie itin aktyvų lenkų gatvės teatrą ir jo milžinišką tarptautinį festivalį „Malta“ Poznanėje.

REKLAMA

Bet mes – santūrūs, mūsų gatvės teatrą režisuoja klasicistas Laurynas Stuoka-Gucevičius, nežinomi Universiteto rūmų architektai, gotikinių plytų meistrai. Prie jų neprisilies jokia instaliacija, joks ekranas, nes praeities meno objektai turi būti mumifikuoti amžiams. Turbūt “mumifikatorių” turėtų būti paniekinta Mindaugo tilto atidarymo ceremonijos režisierė Rūta Vanagaitė, drįsusi sukurti ugnies ir muzikos feeriją. Negalėjo susiturėti? Juk viskas galėjo būt buvę tyliai normaliai, atsikeliame iš ryto – ir tiltas jau „veikia“.

REKLAMA

Todėl šiandien lindėkime namuose, nes niekam mūsų pinigų, išskyrus barus, nereikia. Šiandien Audrius Nakas ir jo Didysis Vilniaus teatras neskaitys Rašytojų sąjungos kavinėje Jerzy Pilcho „Stipriojo angelo“ su gyvomis iliustracijomis, geležinkelio stotyje nebus vaidinamas „Anos Kareninos“ paskutinis veiksmas, niekas nesiverš į bankus paimti žmonių įkaitais ir suvaidinti jiems gerą detektyvą, prie Rotušės nevaidins „Pagauk kampą“ trupė, garlaiviai su specialia programa neplukdys į Valakampius ir atgal, gondolos nekels žmonių per upę, o po keleto metų jau tikrai niekas nesupras džiaugsmingo šūksnio „Cirkas atvažiavo!“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kodėl? Atsakymas labai paprastas – nes nėra nei valstybinio, nei privataus užsakymo. Menininkas yra vertingas tuo, kad jis jau yra. Tad kam jam tai dar įrodinėti? Įrodinėti, kad jis reikalingas žmonėms? Vistiek žmonės rudenį grįš į teatrus, ir nesvarbu, kad lankytojų bus mažiau, o valstybės dotacijos bilietams išaugs keleriopai. Bet užtat – patikima ir jokios rizikos.

Ačiū Dievui, yra dar knygos.

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų