Kokias turime žvaigždes, kurias galėtume pristatyti pasauliui, pagal kurias atpažintų Lietuvą? - tokia diskusija turėtų vykti šiandien Lietuvos televizijos laidoje “Kultūros namai”. Šarūnas Marčiulionis išsiuntė laiškus “apšmeižusiems” Lietuvos įvaizdį JAV kultūros veikėjams ir pakvietė juos “pataisyti regėjimą”.
Šie du faktai dar sykį paklibino temą apie tai, kad įvaizdį reikia taisyti ir seniai laikas nusižymėti “ėjimo į pasaulį” taktiką.
Dar vienas įdomus įvykis buvo “Reklamos ir poligrafijos” mugėje, kur Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacija KOMAA organizavo seminarą. Jame estų kompanijos “Enterprise Estonia” atstovas kalbėjo apie Estijos įvaizdį, apie Estijos prekinį ženklą, kuris traukia turistus vykti į Estiją. Keletas faktų tik patvirtino, kuo mes skiriamės nuo estų ir kaip toli, deja, esame. Toli - tai ne priekyje.
Estų prekinio ženklo, visos reklaminės šalies strategijos sukūrimo kaina siekė 10,3 mln. Estijos kronų (2 163 000 Lt). Estas, norėdamas pasirodyti itin nepriklausomas, nutylėjo, kad įmonė “Enterprise Estonia” yra Ekonomikos ir komunikacijos ministerijos padalinys, kuris užsiims ir ES struktūrinių fondų panaudojimu. Tačiau tai šaliai gėdos nedaro.
Nedaro dėl to, kad šalies vyriausybė suprato, jog geriau atiduoti įvairiausių įmonių, jos bendro šalies vystymosi plano įvaizdžių strategiją į išmanančias rankas, į rankas tų, kurie jau ne vienus metus dirba kaip profesionalai reklamos srityje. Tai pasiteisino - buvo užsakyti tyrimai, kokia esto tapatybė (šiaurietis, o ne Baltijos šalies žmogus: 50 metų yra nedidelis tarpas ilgametėje istorijoje), ištirta, kokios estų nacionalinės spalvos (ne tos, kur vėliavoje, o drabužiuose ir dainose), kokia turi būti jų šalies reklama (ne manekenės, o gatvėje sutinkamos žavios merginos ar pagyvenę ponai; dauguma, beje, apsitempę golfais - juk šiaurė!), kas unikalaus Estijoje (Talinas, tapatinamas su visa Estija, pozityviai besikeičianti šalis ir nesuniokota gamta). Po tyrimų atsirado ir rezultatai. Estijos ženklas (www.eas.ee) dedamas ant knygų, žurnalų, įvairiausių produktų, norėta, kad jis atsirastų ir užsienio piliečių pasuose pervažiuojant sieną.
Tai yra išmintinga vadyba ir ji duoda vaisių. Estijos reklaminiai klipai primena SAS oro linijų reklamą, Estija rodosi jauki, saugi, simpatiškų jaunų žmonių šalis. Kodėl neužsukus?
Lietuva turi Turizmo departamentą, bet daugelis jo žingsnių nežinomi (Estijos ženklą žino daugiau nei pusė gyventojų). Valstybės politika kultūrinio eksporto atžvilgiu nesusiformavusi. O kas yra tie žmonės, kultūriniai herojai, kurie atstovautų Lietuvai? Frankfurto knygų mugėje Lietuvos kompiuterinius puslapius atvertinėjo… mažasis Mukas. O prancūzų literatūriniai sąsiuviniai, šįmet skirti Baltijos šalims, pristatė Joną Biliūną su jo “Kliudžiau” ir “Brisiaus galu”. Gal iš tiesų pastarasis būtų deramas mums įvaizdis, jei jau nieko kito nesugalvojome. Kas kad šimto metų senumo…
Taigi ar turime žvaigždžių, kurias žinotų milijonai, o ne saujelė intelektualų ir atskiros srities specialistų? Į galvą neginčijamai ateina tik viena pavardė - Sabonis. Įtarčiau, kad prie jo dar galėtų gretintis Landsbergis, kaip nesenos politikos simbolis. Visi kiti išsiskirsto po sritis ir ten vis dėlto gali karaliauti. Nekrošius atvers duris Italijoje, Koršunovas ir Bartas - Prancūzijoje, Tuminas ir Nekrošius - Rusijoje. Ir nebūtina sąlyga, kad jų kūryba būtų aukščiausios prabos, prilygstanti pasaulinei, - ši retorika apskritai nebetinkama šiam amžiui. Kiekvienas taškas formuoja pasaulio kultūrą, jis yra bendro rato dalis ir nebėra tų viršūnių, jei jų negali apskaičiuoti įmestais taškais ir nuskrietais į tolį centimetrais. Antra vertus, žvaigždžių ieškojimas yra taip pat kiek provincialus dalykas, bet kadangi mes sergame nevisavertiškumo kompleksais, labai sustresuojame, jei mūsų nežino kokiame pasaulio krašte. Tačiau galėtume ir nusiraminti, - juk patys nežinome, koks dailininkas populiariausias Ganoje (ar bent žinome, kur ta šalis?), koks režisierius - kultinis tarp zulusų ar San Marine. Tad pasidžiaukime, kad bent mus daugiau žmonių žino.
Tačiau tai neatpalaiduoja nuo bendros šalies įvaizdžio strategijos kūrimo. Čekai turi Kafką, Šveiką ir Prahą, tad reikėtų ir mums susikurti tai, ką mes jau turime arba kokie norime būti. Vizualiojoje kultūroje ontologinis klausimas pasitraukė į šalį ir “būti ar nebūti” pakeitė “kaip būti”. Tačiau jei į jį neatsakysime, vėl gali iškilti būties klausimas.
Jūsų komentarams - [email protected]
