Akmenys… Kaip ilgai dūlėjo po žeme laukdami, kol juos išrausė, kaip tingiai riogsojo paviršiuje, kol dėmesinga akis pastebėjo, kaip sunku buvo įsiropšti į mašiną, kaip toli ir sunkiai dardėjo pas likimo brolius į Alytų... Dabar, nušveisti, be senatvę ženklinančių samanų ir kerpių – prikelti naujam gyvenimui, visu grožiu ir, pasak šeimininko, šiluma spinduliuoja tarp išpuoselėtų augalų. Šiandien jie puošia akmenų kolekcionieriaus Vaclovo Jankausko sodybą.
Nors V. Jankauskas tvirtina akmenų kolekciją po atviru dangumi sukaupęs sau ir savo sielos ramybei, bet neatsisako čia įsileisti bičiulių ir visai svetimų žmonių, iš kažkur išgirdusių apie akmenų kolekciją. Ne kartą čia įsiprašė ir vestuvių pulkai, nes tinkamesnės vietos fotografijai sunku būtų surasti.
,,Akmenys kaip žmonės - juos reikia pažinti ir mylėti. Tuomet jie gali netgi prabilti" - sako Vaclovas Jankauskas.
Kam jau kam, o akmeniui Vaclovas negaili. Žinoma, daug savo karalijos eksponatų nemokamai gavęs, kitus pats nužiūrėjęs, iškasęs ir parboginęs, yra ir bičiulių bei šiaip prijaučiančiųjų sudovanotų. Pirmieji dideli akmenys buvo atvežti prie namo netrukus, kai V. Jankauskas nusipirko iš karto tris sklypus sodininkų bendrijoje „Nemunas", Alytaus priemiestyje.
Čia akmenų jau niekas nesuskaičiuoja – jų čia galybė. Paprastiems, laiko ir kūrėjos gamtos rankos nepalytėtiems akmenims čia nėra vietos. Tokie rieduliai tinka nebent namo sienoms mūryti.
„Tik labai gražiems gal atrasiu kokią kertelę. Bėda, nes man akmenys kaip tėvams vaikai - visi gražūs", - šypsojosi V. Jankauskas.
Alytiškis tik atlaidžiai šypsosi girdėdamas postringavimus, kad tarp riedulių, ypač temstant, gali būti nejauku, lyg tarp paminklų. Jaukesnės ir ramesnės vietos jam nėra.
„Ar jaučiate, kokia gera energija sklinda nuo akmenų?" – vis klausinėjo V. Jankauskas, vesdamas per jais sėte nusėtą savo namų kiemą.
Pargabenti akmenį neretai kainuoja daug brangiau negu jį įsigyti. Netgi tais laikais, kai akmenų dar pirkti nereikėjo, juos parsivežti jau nemažai kainuodavo. Juk ne kiekvienam rieduliui pargabenti žmogaus jėgos užtenka – kartais prireikia ir specialios technikos.
Alytiškis niekada neskaičiavo, kiek akmenų į savo kiemą yra suvežęs ir kiek lėšų, jėgų ir laiko unikali kolekcija iš jo atėmė. „Akmenys jėgų neatima - jų tik suteikia", – sako V. Jankauskas, dažnai vienas pats su specialiu prietaisu gabenantis didžiulius akmenis į jiems nužiūrėtą vietą.
V. Jankauskas tikino niekada nesusimąstęs, kiek galėtų kainuoti lietuviškų riedulių, kuriuos pats vadina skulptūromis, kolekcija.
Kai prie namo nauji rieduliai nebetilpo, jie atkeliavo į sodą. Tada obelaitėms, slyvoms, vaiskrūmiams teko prie jų prisiderinti. Kad medžiai užimtų mažiau vietos ir neužgožtų akmenų, jie nuolat apkarpomi, o serbentai, agrastai auginami tik ant vieno koto.
Naudota literatūra
-Jankauskienė, Aldona. Neįkainojama akmens stiprybė / Aldona Jankauskienė. - Nuotr. // Ekstra. - ISSN 1392-348X. - 2008, Nr. 25, p. 54 - 57.
- Tumasonienė, Lina. Jei akmenys turėtų kojas, patys ateitų į Alytų / Lina Tumasonienė ; Fausto Augustino nuotr. - Iliustr. // Dainavos žodis. - ISSN 1392-6187. - 2004, spal. 5, p. 5.
- Tumasonienė, Lina. Nepagydoma "akmenligė": kuo daugiau - tuo gražiau / Lina Tumasonienė ; Zitos Stankevičienės nuotr. - Iliustr. // Alytaus naujienos. - ISSN 1392-6241. - 2008, liep. 11, p. 1, 5.
- Rafanavičienė, Genovaitė. Dzūko akmenų kolekcija vos telpa aštuoniolikos arų sklype / Genovaitė Rafanavičienė ; F. Augustino nuotr. - Iliustr. // Lietuvos rytas. - ISSN 1392-2351. - 2005, birž. 20, priedas "Būstas", p. 8.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
