Politinių korupcinių skandalų užgrūdintoje Lietuvoje stengiamasi įsukti dar vieną - ūkio ministras Viktoras Uspaskichas įtariamas sumaišęs viešuosius ir privačius interesus. Pasiūlyta sudaryti Seimo komisiją tiems įtarimams ištirti, laukiama valstybės „etikų“ išvadų. Skandalo svarstymų pilna žiniasklaida, kurią domina vienas vienintelis klausimas - kada ir kaip „kris“ Darbo partijos lyderis.
Tačiau daug įdomesnis kitas klausimas - ar V. Uspaskichas apskritai gali „kristi“ ir kokie būtų to įvykio padariniai mūsų valstybei? Mūsų sąlygomis galima svarstyti tik apie tai, kaip aukštieji politikai ir valdininkai asmeninius interesus suderina su valstybiniais, kitaip tariant, kaip „civilizuotai“ valstybinius ir politinius „mechanizmus“ pasitelkia asmeniniams politiniams ekonominiams tikslams įgyvendinti.
Esama kelių svarbių dabartinio skandalo aplinkybių, kurios verčia manyti jį esant gerai parengtą. Pirmiausia verta prisiminti mūsų visų aukštųjų politikų, tarp jų ir prezidento Valdo Adamkaus, taip pat opozicijos lyderių ir jos atstovų vieningai reiškiamą nuomonę, kad dabartinė valdančioji koalicija neturi alternatyvos. Šitai kartojama įvairiomis progomis, stengiantis didinti žmonių pasitikėjimą valdžia.
Kas svarbiausias šios koalicijos „personažas“? V. Uspaskichas.
Tad kaip suprasti vieno prezidento patarėjų teiginius, esą paaiškėjus, kad Darbo partijos lyderis tikrai „nuodėmingas“, prezidentas pasielgsiąs principingai ir pasiūlysiąs jam atsistatydinti iš ministro posto? Na, įsivaizduokime - ima ir pasiūlo, o tas ima ir pasišaipo. Publikos dėmesys akimirksniu nukrypsta į prezidentą - ji laukia drąsaus atsakomojo veiksmo. Tik ar toks įmanomas? Siūlau prezidento patarėjui pagalvoti, koks galėtų būti tas atsakas?
Šiuo metu prezidentas nieko V. Uspaskichui negali siūlyti, nes nuo V. Uspaskicho priklauso koalicijos, vadinasi, Vyriausybės ir (gal) Seimo likimas. Tad patarėjams nereikėtų praleisti progų patylėti, kol neišaiškėjo tikrieji šio politinio vyksmo tikslai. Opozicijos atstovai taip pat kalba tik apie ūkio ministro keitimą - esą Darbo partija giriasi turinti daug šį postą galinčių užimti kompetentingų žmonių. Tačiau esmė ta, kad pats Darbo partijos lyderis turi sutikti tai padaryti. Tačiau gal jo tikslai visai kiti?
Reali politinė situacija nusakytina gana paprastai - bet koks mūsų aukštų politikų sprendimas, netenkinantis V. Uspaskicho, gresia Vyriausybės subyrėjimu ir gal net priešlaikiniais rinkimais. O įsilinguojantis skandalas kuria skandalistų valstybės įvaizdį - šitaip akivaizdžiai patvirtinami Rusijos ambasadoriaus visai neseniai apie mūsų šalį pasakyti žodžiai, po kurių net buvo imta svarstyti, „kaip ambasadorius galės toliau dirbti Lietuvoje“. Ambasadorius ramiai sau dirba, o skandalas rutuliojasi savo vaga. Po drąsaus akibrokšto Rusijai, atsisakius dalyvauti Maskvoje surengtose iškilmėse, - turime naujus „skandalingus“ dokumentus.
Norėdami rimčiau pasiaiškinti dabartinių įvykių esmę ir galimus jų padarinius, turėtume žinoti, kas vis dėlto yra tikrasis šio skandalo scenarijaus „autorius“. Deja, to nesužinosime. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia opozicija kovoja už tiesą ir šviesą, ypač Algis Čaplikas, didelę patirtį sukaupęs šveisdamas Artūro Zuoko įvaizdį.
Tačiau galima galvoti ir kiek kitaip - o kas jei tai paties V. Uspaskicho ar su juo susijusių jėgų valstybės destabilizavimo scenarijus, kurio įgyvendinimas gali sustiprinti jo politinę įtaką ir sykiu sumenkinti mūsų valstybę užsienio partnerių akyse. Užsienio aspektas šiuo metu labai svarbus - Rusijai būtina bent trumpam apriboti mūsų valstybės veiklą Ukrainos ir Gruzijos „kryptimis“. Politinė krizė šį darbą kuo puikiausiai atliktų. O jei įsilinguotų priešlaikinių rinkimų karštinė?
Kad ir ką galvotume apie scenarijus, aiškus vienas dalykas: dabartinio skandalo ypatumas tas, kad politinis valstybės stabilumas „pakabinamas“ ant vieno kabliuko - V. Uspaskicho ir su juo susijusių jėgų sprendimo. V. Uspaskicho pasitelkti politikos rinkodarininkai sugebės vadinamajam elektoratui paaiškinti, kaip senasis politinis elitas neleidžia jam įgyvendinti „darbo žmonių gerovės kėlimo“ programos, o Rusijos žiniasklaidai jau dabar veriasi galimybė kalbėti apie politinių jėgų susiskaldymą dėl atsisakymo vykti į Maskvą.
Visų žvilgsniai krypsta į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Neaišku, kas jai formuluos sprendimą? Sprendimas turėtų būt palankus V. Uspaskichui - tada kiti koalicijos partneriai, taip pat prezidentas galėtų lengviau atsidusti. (Iki kito karto.) Tačiau tada visų žvilgsniai nukryptų į opoziciją - nesunku būtų ją apkaltinti valstybės griovimu ir net dar didesnėmis blogybėmis. O jei sprendimas bus V. Uspaskichui nepalankus? Tada ne jam, o kaip tik koalicijos partneriams su prezidentu teks ilgai galvoti, kaip suktis iš nemalonios padėties.
