Europos Sąjungos šalių vadovams nepavyko susitarti dėl 2007-2013 metų biudžeto. Šitai galima laikyti gana logiška ES Konstitucijos atmetimo tąsa, kuri primygtinai akina Europos politikus padaryti pauzę ir rimtai apsvarstyti ne tik esmines Sąjungai iškilusias problemas, bet ir naujos plėtros strategijos kūrimą bei globalizacijos metamus iššūkius, jau dabar reikalingus deramo atsako.
Europietiškojo politinio vyksmo pauzė ir stiprėjantis netikrumas dėl ES ateities paryškino esminį dalyką: politinis ES plėtros vyksmas labai atsisiejo nuo kasdienio europiečių gyvenimo, nuo jų problemų ir lūkesčių. Politinio vyksmo tikslai europiniam politiniam elitui tapo svarbiausia vertybe, kitaip tariant, politinis vyksmas tapo savitikslis. Šitai žmonėms kelia nerimą, o sykiu nepasitikėjimą politikos „aukštybėse“ priiminėjamais sprendimais.
ES plėtros proceso ir su juo susijusio politinio elito atsisiejimas nuo kasdienio žmonių gyvenimo kelia grėsmę esminiams demokratijos principams. Partinė Europarlamento sistema yra išgalvotas dirbtinis ideologinis darinys, atsaistantis išrinktus parlamentarus nuo rinkėjų, o sykiu ir nuo atsakomybės jiems. Pagrindinės politinės direktyvos priimamos transnacionalinėje „aukštybėje“, kurios nesiekia nei žmonių žvilgsnis, nei jų supratimas. Šitai puikiai parodė ir ES Konstitucijos „svarstymas“ bei priėmimas Lietuvoje.
Vietinio politinio elito grupės netruko pasinaudoti ES politikos mechanizmo teikiamomis galimybėmis nusimesti savąją atsakomybę ir stiprinti korupcinius ryšius. Vietinis politinis elitas greitai išmoko savanaudiškiems tikslams panaudoti ir nesamas Briuselio „direktyvas“ bei teisinimąsi „Briuselis taip liepia...“, ir savas esamų direktyvų interpretacijas.
ES biurokratinė mašina linkusi į smulkmenišką reglamentavimą, tačiau ji jau nepajėgi nei sukurti patrauklios europinio kultūrinio tapatumo programos, nei atsakų į esminius dabarties iššūkius strategijos. Pažymėtina, kad bene visi patvirtinti ekonomikos bei mokslo plėtros projektai, numatę konkrečias jų įgyvendinimo datas, žlugo. Kultūrinę negalią savaip žymėjo ir kai kuriose didžiosiose Europos šalyse imtas pūsti antiamerikietiškumo burbulas.
Tas burbulas, beje, nepadėjo Prancūzijos valdančiajam elitui paskatinti prancūzus balsuoti už europietiškąją vertybę - ES Konstituciją. Antiamerikietiškumas gali tik susilpninti euroatlantinę vienybę, vadinasi, ir ES, tačiau tokia nuostata niekaip negali tapti ideologiniu europietiškojo tapatumo kūrimo pagrindu.
Po viršūnių susitikimo ES susiklostė paradoksali padėtis. Daugelio šalių lyderiai ir politikos apžvalgininkai suvokia biudžeto nepatvirtinimo grėsmes ES ateičiai ir dėl to kaltina Didžiosios Britanijos premjerą Tony Blairą, tačiau kaip tik su šiuo politiku ir siejamos viltys, kad ES plėtrai bus suteiktas naujas postūmis. Kitaip tariant, į T. Blairą žvelgiama kaip į kaltininką gelbėtoją. Šitai patvirtina ir palankus europarlamentarų atsakas į jo programinę kalbą Europos Parlamente.
Būtina aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinti, kad Britanijos premjeras, atsisakydamas pritarti ES biudžetui (beje, jam tai nebuvo sunku padaryti), pasielgė ne egoistiškai, o drąsiai ir ryžtingai, atsižvelgdamas į esminius ES iškilusius uždavinius - kurti naują plėtros strategiją, kuo skubiausiai pertvarkyti biudžeto sandarą, išvesti ES ekonomiką iš stagnacijos, pašalinti iš ES biurokratiją ir korupciją. T. Blairas nesutiko atidėti problemų sprendimo 2013 metams, tad pasielgė kaip tikras ES patriotas.
T. Blairas verčia ES vadovus keisti vykdomą stagnacinę (pasakytume, brežnevinę biurokratinę) ekonominę ir socialinę politiką, kuri verčia ES užaugančia pelke, tampančia geriausia biurokratinių karosų ir korumpuotų vietinio politinio elito grupių aplinka. Pažymėtina, kad į Britanijos premjero argumentus dėl naujų ekonomikos raidos, socialinės politikos, jaunimo užimtumo bei mokslo plėtros gairių neturėjo ką atsakyti nei Prancūzijos, nei Vokietijos lyderiai. Galima teigti, kad bene didžiausia kliūtimi gyvybingai ir dinamiškai ES plėtrai tapo Prancūzijos egoizmas ir jos lyderio arogancija.
Reikia tikėti, kad T. Blairo pusmetis prie ES vairo suteiks postūmį ne tik naujai ES raidos strategijai kurti, bet ir stiprinti ryšius su Jungtinėmis Valstijomis naujų globalinių grėsmių akivaizdoje. Šiuo metu kitose Europos šalyse nėra didelių politinių asmenybių, tad gal kai kuriems Europos šalių lyderiams derėtų atsisakyti savojo egoizmo, taip pat noro tuščiai pasipuikuoti prie ES vairo ir paprašyti T. Blairo tą vairą palaikyti bent porą metų.
