Su Seimo vicepirmininku, Europos reikalų komiteto pirmininku Vyteniu Andriukaičiu kalbėjomės apie mitus, kurie gaubia Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą: žmonės bijo, kad kainos bus europinės, o atlyginimai - lietuviški, bijo, kad neliks troleibusų, ne bet kokia druska galės sūdyti agurkus. Iš kur atsiranda šie mitai? Kaip su jais kovoti?
Su kokiais mitais susiduriate kalbėdami apie Europos Sąjungą?
Aš tuos mitus suskirstyčiau: vieni žmonės mato dramblio uodegą ir iš jos sprendžia, kad dramblys panašus į ilgą ilgą slieką; kiti čiupinėja dramblio koją ir mano, kad dramblys - tai daug apvalių stulpų; treti mato dramblio pilvą ir sako, kad dramblys yra kažkas apvalaus ir panašaus į milžinišką kalną, kuriame nieko nėra, ir t. t.
Mitų yra daug ir įvairių. Visiems jiems būdinga Europos baimė. Bijoma kažko nauja, vyksmo.
Ši baimė atnešama gandų, kyla iš dalinės informacijos: per televiziją parodė, kad kitur perkamas cukrus, druska ir kruopos, ir kas nors tuoj pat pagalvoja, - jei druska perkama Lenkijoje, tai kas nors atsitiks Lietuvoje.
Arba kas nors pasako, kad kopūstams bei agurkams raugti netinka bet kokia druska - reikia ypatingos. Jeigu keičiami troleibusų maršrutai, manoma, kad jų skaičius mažinamas, nes uždaroma elektrinė, nebus elektros, o kai atominę elektrinę uždarys, troleibusų išvis nebeliks.
Kitas mitas, kad čia greitai atvažiuos ponai ir mums mokės tokius pat atlyginimus, kokius gauname dabar, o kainas užkels ir mes, gaunantys lietuvišką atlyginimą, turėsime pirkti europine kaina. Bijoma, kad europinėmis kainomis reikės mokėti už butą, muilą, druską ir pan., o pensijos liks tokios pat. Visi šie mitai neturi nei ekonominio, nei socialinio, nei finansinio pagrindo.
Iš kur atsiranda tokie mitai?
Be abejo, dėl informacijos trūkumo. Veiksnių yra labai daug. Esama tikslingos dezinformacijos: kažkam yra labai naudinga, kad išpirktų senas kruopas, seną druską ir kt. ar imtų pirkti bet kokias kitas prekes. Kai kam yra naudinga sukelti politinę paniką, nes tai gali turėti įtakos rinkimų rezultatams.
Gandai atsklinda iš verslininkų, prekybininkų, tarpininkų ir pan. Naudojamasi žmogaus polinkiu labai greitai reaguoti į skleidžiamus gandus. Panikos sukėlimas yra visuotinis reiškinys. Pavyzdžiui, visi žino, kokia kyla panika vertybinių popierių biržoje, kai paskleidžiami gandai apie naftos kainas. Ji gali kilti spontaniškai, bet gali būti ir sąmoningai kurstoma.
Kokia išeitis?
Informavimas. Reikia turėti omeny, kad žmonės nežino, kokie akcizai Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ar Vokietijoje, galiausiai kokie akcizai Lietuvoje.
Sakykime, cukraus kaina Lietuvoje jau seniai yra gerokai didesnė negu Lenkijoje. Kadangi jau anksčiau teko reguliuoti cukraus kainas, buvo priartėta prie tokios akcizų politikos, kuri dabar nesikeis. Kita vertus, be abejo, vieningo tarifo įvedimas keis kainas tose vartojimo sferose, kuriose PVM tarifai buvo lengvatiniai: vaistų, šildymo ar pan.
Bet verslo pasaulis nutyli, kad toms PVM sritims, kurios paliečia plačius vartotojų interesus, yra numatyti kompensacijų mechanizmai.
Valstybė prognozavo vieningą tarifą todėl, kad reikia daug mažiau išlaidų tokiam mokesčiui aptarnauti. Žmonės dažnai nesupranta, kad kiekvienas mokestis yra administruojamas. Daug lengvatų bei išimčių turinčiam mokesčiui aptarnauti reikia daug daugiau žmonių, o jiems reikia mokėti atlyginimą. Turi būti mokama mokesčių administratoriams, inspektoriams, kontrolieriams, už kompiuterines programas, blankus, buhalteriją… Tam prireikia keliolikos ar net keliasdešimt milijonų litų. Tad geriau padaryti 18 proc. laiptelį ir tuos keliasdešimt milijonų sukaupti biudžete bei atiduoti vartotojams už kokios nors paslaugos pabrangimą.
Taigi jeigu vartotojui šildymo kaina nesikeis ir jam bus kompensuojama už šildymą bei karštą vandenį, kodėl jam turi rūpėti, koks bus tarifas. Kas surinkus tarifą sukaupiama biudžete, išmokama tiesiogiai šilumos tiekėjui. Tarp valstybės ir tiekėjo nebelieka jokio tarpininko, o gyventojui šilumos kaina nesikeičia.
Suprantama, žvelgiant iš verslininkų perspektyvos - kuo daugiau tarifų, tuo daugiau galimybių, kad kaštai didės. Verslui net parankiau, kai yra daug tarifų, nes jis gali lengviau manipuliuoti vartotojais.
Kaip būtų galima pasiekti tokį verslininkų sąmoningumą, kad šiuo lemiamu momentu jie siektų ne tiek daug pasipelnyti ir jaustų atsakomybę visuomenei?
Negalime apkaltinti visų verslininkų. Tarp jų yra labai sąžiningų piliečių, labai aukštai vertinančių savo verslą, jaučiančių atsakomybę už savo valstybę. Būtent jie troško integracijos į ES. Jie puikiai suvokia, kad Lietuvos mokesčių sistema yra patrauklesnė ir investicijoms į Lietuvą ateiti yra daug palankesnės sąlygos.
ES senbuvės ima pykti, kad stojančiųjų narių mokesčių sistemos yra daug patrauklesnės investicijoms nei senųjų narių. Dabar ir čia bus ES teritorija, ir bus lengviau viską sužinoti: bus ta pati teisinė aplinka, bet mokesčių sąlygos lengvesnės. Tad mūsų verslininkui dėl to tik geriau: jis gali gauti pigesnių investicijų ir pigesnių kreditų, gali tikėtis geriau plėtoti savo verslą ir sustiprėti. Tokių sąžiningų verslininkų labai daug.
Kita vertus, yra nemažai šešėlinio verslo, kuriam netaikoma nei apskaita, nei kontrolė. Štai čia ir tarpsta mitai. Ir žmonės ima svarstyti, kaip teks gyventi, kai atlyginimai liks lietuviški, o kainos taps europietiškos. O iš tiesų europinių kainų nėra - jos yra skirtingos įvairiose Europos šalyse, net euro zonos šalyse. Taip pat Europoje nėra ir vieningos darbo užmokesčio sistemos. Net Europos Parlamento narių atlyginimai yra visiškai skirtingi.
Kiekviena valstybė tvarko savarankiškai savo mokesčių, socialinę, atlyginimų sistemą. Būtų katastrofa, jeigu kas nors sumanytų suvienodinti darbo užmokesčio ar darbo jėgos kainų sistemą. Tai būtų neįmanoma. Taigi žmonės tiki mitu, kurį paleido tie, kurie veža pas mus prekes. Susiduriame su skirtingo sąžiningumo verslininkais. Iš tiesų nuo gegužės 1 d. niekas nesikeis.
Bet žiniasklaidoje kalbama, kad vienos ar kitos prekės pabrangs.
Dyzelinis kuras, cukrus, mėsa - kiekvienas reiškinys vis kitoks. Pavyzdžiui, avienos supirkimo kainos išaugs, kiaulienos - kris, jautienos ir pieno - išaugs. Yra padaryti realūs skaičiavimai: sudėlioti akcizai, tarifai, subsidijos, parama - gamintojui ar augintojui bus visiškai aiškios supirkimo kainos. Mažmeninės kainos keisis ta pačia kryptimi, kuria keičiasi didmeninės. Kils eksportinė pieno kaina, o vidaus rinkoje ji nesikeis.
Tai jūs prognozuojate, kad labai didelių pasikeitimų nebus?
Vyks labai nedideli svyravimai. Kaip minėjau, tose srityse, kur PVM nuo 5 proc. užaugs iki 18 proc., numatyti kompensaciniai mechanizmai.
Ar pagrįsta baimė, kad tie pinigai, kuries ateis, bus išvogti?
Tai neįmanoma, kadangi nėra tarpininkų. Lietuva nedisponuos pinigais. Pinigus kontroliuos ES institucijos iki pat to momento, kai jie pasieks adresatą. Europos Sąjungoje pinigų kontrolė yra labai griežta.
Nebuvo tokių atvejų, kad kurioje nors šalyje struktūrinių fondų parama būtų išvogta. Gali ištikti tik viena nelaimė - nesugebėjimas įsisavinti lėšų.
Bet kai kurios politinės partijos jau tuo spekuliuoja. Pavyzdžiui, V. Uspaskichas ragina stoti į Darbo partiją ir žada žmonėms, kad jie tada gaus ES struktūrinių fondų paramą.
Jis meluoja. Niekas neduos jokios paramos nei Darbo partijai, nei kokiai nors kitai. V. Uspaskicho pozicija šiuo atveju neatlaiko jokios kritikos. Yra bendras programavimo dokumentas, yra Finansų ministerijos numatyti asignavimo valdytojai, yra numatyta paraiškų ir struktūrinių fondų įsisavinimo sistema, įvairūs kriterijai, projektams keliami reikalavimai - ne taip paprasta juos parašyti: reikia mokėti Briuselio kalbą, žinoti buhalterinius reikalavimus, turėti dokumentaciją, įrodančią, kad esi patikimas partneris, reikia įrodyti, kad turi kofinansavimą, reikia parašyti verslo planą ir daugelio kitų dalykų. Tai gali padaryti tik labai rimti specialistai.
Lietuvoje yra keli šimtai tokių specialistų. Nežinau, kiek iš jų yra Darbo partijoje.
Kas kita, kad Uspaskicho korporacijoje yra gerų įmonių, turinčių puikiai savo darbą išmanančių specialistų: jie parengė projektus ir gavo paramą arba į ją pretenduoja. Bet tai ne Uspaskicho nuopelnas. O tokie pažadai yra iš mitų srities.
Daugelis žmonių nuogąstauja, kad Europos Sąjungoje mes prarasime savo tapatumą, lietuviškumą. Ką jiems galėtumėte pasakyti?
Jie suprastų patys, kad taip nenutiks, jeigu pamatytų Europos Parlamento posėdį, kuriame graikas kalba graikiškai, ispanas - ispaniškai ir t.t. ir niekas net neketina prarasti savo tapatumo. Visos į ES įstojusios šalys, priešingai, sustiprina savo kultūrinį identitetą, kadangi pati ES esmė yra įvairovė. ES bijo suvienodėjimo. Tai modernios technologijos suvienodina gyvenimą. ES daug dėmesio skiria senamiesčių išsaugojimui, rekonstrukcijai, tradicijų puoselėjimui, nacionaliniams valgiams.
Pavyzdžiui, airiai vis labiau puoselėja keltų kalbą, kad paskelbtų ją oficialia ES kalba; škotai nori turėti daugiau teisių, kad išvengtų anglų įtakos. Per dvejus trejus metus, praleistus Briuselyje, neteko matyti nutautėjusio ispano ar kitos šalies atstovo. Tad ir Lietuvai tai negresia.
Tai kodėl žmonės šito taip bijo? Kodėl skelbia tautinės tapatybės praradimo pavojų?
Toks pavojus buvo iškilęs, kai buvo vykdoma rusifikacija. ES šitai būtų neįmanoma, nes visos kalbos yra oficialios. Anglų ir prancūzų yra techninės, darbinės kalbos. Jų reikia tik technokratams, keliasdešimčiai tūkstančių specialistų, verslo žmonių, ir tiek. O parlamentarai kalba savo gimtąja kalba. Žinoma, patogiau mokėti anglų ar prancūzų, kad galėtum skaityti dokumentus, bet tie, kurie nemoka, gauna vertėją. Be abejo, jei nori būti efektyvus politikas, turi pats tas kalbas mokėti. Aš susikalbu ir lenkiškai, ir rusiškai, ir angliškai, ir vokiškai - tad žinau, kodėl sugebėjau surinkti 80 parašų po savo siūloma Konvento pataisa.
Artėja Europarlamento rinkimai, kuriems ne tiek daug dėmesio skiriama. Ar bus išrinkti būtent tie žmonės, kurie geriausiai galės atstovauti Lietuvai?
Mano įsitikinimu, Lietuvos visuomenei turi būti pateikta informacija, kad 13 Lietuvos Seimo narių jau metus laiko mokėsi, dirbo ir yra susipažinę su Europarlamento veikla, ne naujokai, gali iškart įsitraukti į darbą Europarlamente ir gali turėti balso teisę. Jeigu bus renkami nauji žmonės, jiems prireiks dar poros metų, kad jie įsitrauktų į Europarlamento veiklą.
O jeigu išrinks žmones, kurie dar ir kalbų nemoka, bus visai prastai. Žmonės net ir neišvardytų tų 13 parlamento narių. Kad žmonės daugiau apie juos žinotų, reikia viešųjų ryšių, propagandos, reikia, kad Lietuvos radijas ir televizija pristatytų mūsų atstovus.
Priešingu atveju, tie atstovai nieko negali padaryti. Jeigu 4 dienas praleidi Briuselyje ir tik savaitgaliui grįžti į Lietuvą, nelieka laiko pačiam prisistatyti. Jų darbo Lietuvoje visiškai nematyti. Niekas Lietuvoje nežino, kad Briuselyje jie sukūrė Baltijos klubą, subūrė parlamentarus iš šalių, esančių apie Baltijos jūrą, Patas Coxas, Europarlamento pirmininkas, ateidavo į klubo posėdžius, šiandien svarstomas oficialios intergrupės Baltijos klube įsteigimas. Šiame kontekste kada nors gali gimti nuolat veikianti Baltijos jūros regiono parlamentinė asamblėja kartu su Europarlamento nariais, įtraukiant į ją Rusiją, Ukrainą, Moldovą ir t.t.
Vienintelis būdas supažindinti Lietuvos žmones su šių 13 parlamentarų veikla - rasti tokias viešąsias informavimo priemones, kurių tikslu taptų nušviesti šiuos veiklos barus, nuolat kreipti į juos visuomenės dėmesį. Kitaip turėsime panašią situaciją į tokią, kai į Eurolygoje žaidžiantį “Žalgirį” pasiūlomi aštuntos eilės žaidėjai. Ir tokių žaidėjų tikrai atsiras. Ką jie ten veiks?
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
