Vakarų dienraščiai svarsto įvairias temas - Artimųjų Rytų taikos procesą, padėtį Irake, Prancūzijos ūkio reformas. Penktadienio (08.22) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Dienraščio “New York Times” redaktoriai cituoja Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministrą Koliną Pauelą, kuris vakar perspėjo, kad taikos proceso žlugimas paskandins ir izraeliečius, ir palestiniečius. Teroristo savižudžio susisprogdinimas antradienį Jeruzalėje lyg priartino abi puses prie skardžio krašto. Vakar iš Izraelio sraigtasparnio nužudytas aukšto rango “Hamas” vadas, “Hamas” ir “Islamo džihadas” paskelbė nutraukią septynias savaites trukusias paliaubas. Izraelio pajėgos įžengė į Nablusą, “Hamas” raketomis užpuolė Izraelį, karingi palestiniečiai reikalavo premjero Abaso atsistatydinimo ir ištrėmimo. Taikos procesas žlugs, jeigu Vašingtonas nepadvigubins savo pastangų, jeigu Abasas ir Šaronas nesuvoks, kad apsikeisti kaltinimais - negana. Abasas tikėjosi, kad paliaubos leis jam išvengti nemalonios konfrontacijos su “Hamas” ir kitomis karingomis grupėmis. Bet šios grupuotės siekia tik vieno tikslo - Izraelio sunaikinimo. Izraelio išpuolis prieš “Hamas” vadą, atrodo, bus nenaudingas. Prieš Izraelio atsakomąjį išpuolį, Abasas ir jo saugumo vadas buvo pasiruošę ieškoti teroristų, atsakingų už išpuolį Jeruzalėje. Dabar “Hamas” galės pasiteisinti, o išpuolis išjudins jo rėmėjus, apsunkins Abaso pastangas. Tiesa, palestiniečiai nesilaiko savo įsipareigojimų, bet jų nesilaiko ir Izraelis, atsisakydamas sustabdyti naujakurių gyvenviečių statybą. Abi pusės turi kuo skubiau vykdyti savo įsipareigojimus, rašo “New York Times” redaktoriai.
Britų dienraščio “Financial Times” puslapiuose Londono universiteto bendradarbis, šiitų sąjūdžio žinovas Falehas Džabaras aiškina, kokios klaidos kursto arabų neapykantą. Išpuolius Irake organizuoja buvusios vyriausybės šalininkai, kurie naudoja įprastinius ginklus, ir kraštutiniai islamistai, kuriems būdingas sprogdinimasis. Eiliniai irakiečiai nenori nei naujos Bato partijos vyriausybės, nei Talibano valdžios. Jie bijo, jeigu koalicijos pajėgos pasitrauks iš Irako dabar, šalyje kils pilietinis karas. Demonstracijas prieš okupaciją šiuo metu organizuoja triukšminga mažuma. Irako kaimynes džiugina koalicijos pajėgų klaidos - tai, kad irakiečiai neturi didesnės įtakos savo šalies valdymui. Laikinoji valdančioji taryba neturi tikrų įgaliojimų, ji beveik neturi įtakos atkūrimo darbams ir neturi teisės spręsti saugumo problemų. Anot Džabaro, tai pragaištinga. Reiktų tarybos narių žiniomis ir sugebėjimais pasikliauti. Padėtį sunkina ir tai, kad daug kur dar trūksta vandens, elektros ir kuro, žmonės jaučiasi nesaugūs. Irako kaimynės irgi jaučiasi nesaugios. Iranas jaučiasi apsuptas, Saudo Arabijai kelia nerimą galima šiitų valdžia Irake, Sirija Irako saugumu nesuinteresuota, arabų lyga atsisako pripažinti valdančiąją tarybą. Dėl prastos diplomatijos Irakas gali tapti arabų kovos su amerikiečiais lauku. Norėdama to išvengti, Amerika turi sustiprinti valdančiosios tarybos įgaliojimus, siūlo Džabaras.
Dienraščio “Wall Street Journal” europietiškos laidos redaktoriai aptaria Prancūzijos premjero Žano Piero Rafareno sunkumus. Jo pastangoms išjudinti Prancūzijos ūkį trukdys ne tik marksistų ir profsąjungų koalicija, kuri rudenį demonstruos prieš jo siūlomas reformas, bet ir pats prezidentas Širakas, kuris dėl savo polinkio eiti pavėjui yra toks pat nepatikimas kaip Mažino linija. Ekonomistų teigimu, pavasarį vykusios profsąjungų demonstracijos prisidėjo prie Prancūzijos ūkio nuosmukio antrą šių metų ketvirtį. Prancūzijos profsąjungų pastangos jėga paveikti vyriausybės politiką paniekina demokratiją ir žlugdo ūkį bei visuomenę, teigia “Wall Street Journal” redaktoriai. Bet Prancūzijos intelektualai dėl neaiškių priežasčių joms neprieštarauja, tarsi smurtingi grasinimai būtų normalus demokratiškas procesas. O Rafarenui, atrodo, ima pritrūkti ryžto. Pernai jis teisingai padarė pasakydamas vežėjams, kad jie turi teisę streikuoti, bet kelių blokuoti nevalia. Jis taip pat laimėjo kovą su valstybės tarnautojais, prastumdamas įstatymą, suvienodinantį privačių ir valstybės darbuotojų pensijos amžių. Tačiau bijodamas protestų, premjeras liepos mėnesį nusileido valstybės tarnautojų reikalavimams nepanaikinti 30 tūkstančių valstybinių darbo vietų ir panaikino tik 5 tūkstančius. Dienraščio redaktoriai būgštauja, kad Rafarenui nepavyks prastumti kitų žadėtų reformų, kurių tikslas - decentralizuoti labiausiai centralizuotą valstybę Europoje ir mažinti biudžeto deficitą, kuris jau viršija euro stabilumo pakto ribą. Kaip bus su sveikatos apsauga? Reaguodamas į priekaištus dėl kaitros, nusinešusios kelių tūkstančių prancūzų gyvybes, Širakas prižadėjo nemažinti sveikatos apsaugos biudžeto, nors dėl ligoninių nepajėgumo greičiausiai kalta sutrumpinta 35 valandų darbo savaitė. Rafarenui bus sunku laviruoti tarp profsąjungų ir populistiško prezidento, baigia savo pastabas “Wall Street Journal” redaktoriai.
Dienraščio “Times” puslapiuose Maiklas Binyonas švelniai tyčiojasi iš Japonijos, kuri po išpuolio prieš Jungtines Tautas Bagdade suabejojo, ar siųsti savo karius į Iraką taikos palaikymo operacijoms. Japonijos teigimu, padėtis jų kariams - per pavojinga. Į juos, girdi, gali būti šaudoma. “Kokia nesąmonė”, - rašo žurnalistas. Argi kariai, saugantys paramos vilkstines pakeliui į Sarajevą pabėgo, kai į juos ėmė šaudyti serbai? Ar britai taikdariai pabėgo iš Sieros Leonės, kai į sostinę ėmė brautis kraugeriai sukilėliai? Namas dega, o gaisrininkai nusprendė, kad jiems per karšta, geriau palaukti, kol namas atvės, šaipomasi straipsnyje. Nors premjeras Koizumis norėtų sustiprinti Japonijos įvaizdį pasaulyje, ir šalies sąjungininkės - ypač Amerika - reikalauja, kad japonai labiau prisidėtų prie saugumo operacijų, pacifistiška japonų liaudis tam griežtai prieštarauja. Koizumis neseniai sutiko pasiųsti karius į Iraką tik jeigu jie atliks ne karines užduotis. Bet rinkėjai pasipiktino ir dabar Koizumis ieško būdo išsisukti. Jis - ne vienintelis. Tailandas svarstė, bet dabar atsisako siųsti karius - esą išpuolis rodo, kad karas dar nepasibaigė. Indija, Turkija, Pakistanas - visi išsisukinėja. Tikroji priežastis - jos nesutiko su Jungtinių Valstijų politika Irake, mano, kad amerikiečiai klimpsta ir nesirengia jų gelbėti. Be to, kai kam dar atrodo, kad taiką galima palaikyti be smurto. Tarsi keli sargai prie ligoninės atbaidys fanatiškus žudikus. Japonijos kariai pasirengę viskam, išskyrus karą, nuogąstauja “Independent” apžvalgininkas.
Dienraščio “Sueddeutsche” apžvalgininkas Nikas Frydas pažymi, kad Vokietijos vyriausybė priešinosi karui su Iraku ir tvirtino, kad Irako problemą turi spręsti tik Jungtinės Tautos. Šie principai anksčiau atrodė suderinami. Tačiau šiandien jie prieštaringi. Vokietijos vyriausybė siūlo sustiprinti Jungtinių Tautų vaidmenį Irake, nors tai padės Jungtinėms Valstijoms ir Britanijai užbaigti savo neteisėtą karą. Kol kas vyriausybė gali pateisinti atsisakymą siųsti į Iraką karius, remdamasi tuo, kad už saugumą Irake atsakomybę prisiėmė Jungtinės Valstijos. Bet kaip bus, jeigu amerikiečiai nuspręs, kad jie nepajėgūs laiduoti saugumo Irake? Vokietija nebegalės, kaip dabar, atsisakyti išvis svarstyti karių pasiuntimo klausimą, jeigu to prašys Jungtinės Tautos, ir nedalyvavimas jai pakenks. Bet vokiečių karių gyvybe rizikuoti neapsimoka vien santykiams su Vašingtonu taisyti, arba padėti šalims, kurios, pradėjusios karą, nesusitvarko su jo padariniais. Karių dislokavimas Irake negali nukreipti dėmesio nuo kitų karštų vietų, kur vokiečių kariai mėgina sėkmingai atlikti savo pareigas. Kas mano, kad Irakas svarbesnis už Afganistaną, nesupranta ilgalaikių pavojų. Vyriausybė teisingai padarė nepritardama karui Irake - dėl to ji dabar neįpareigota taisyti žalos, prie kurios ji neprisidėjo, aiškina dienraščio “Sueddeutsche” apžvalgininkas.
