Šiandien Vakarų šalių spaudos apžvalgoje skaitykite apie spėjamą Šiaurės Korėjos branduolinę programą, Vokietijos, Prancūzijos, Liuksemburgo ir Belgijos vadovų susitikimą Europos gynybos klausimais. Antradienio (04.29) spaudos apžvalgą parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Andrius Kunčina.
Pasak britų dienraščio “Finacial Times”, apie ketinimą surengti “mažąjį suvažiavimą” Belgija pranešė Irako karo įkarštyje, kai NATO buvo draskoma Amerikos šalininkų ir priešininkų kivirčų. Karui pasibaigus, Prancūzija ir Vokietija stengiasi sumenkinti suvažiavimo reikšmę, norėdamos pataisyti santykius su Vašingtonu. Belgija ir Liuksemburgas, priešingai - stengiasi rodyti iltis. Kitos Europos Sąjungos valstybės apsimeta, kad įvykio nepastebi. Nepaisydama akivaizdžiai nepalankių aplinkybių, Belgija nusiteikusi suteikti Europos Sąjungos kolektyvinės gynybos vizijai paspirties. Belgai tai suvokia iš dalies kaip bendrą katilą, iš kurio bus ne taip skausminga semti lėšas gynybos išlaidoms. Praktiškai tai galėtų atrodyti kaip Europos Sąjungos bendraminčių susirinkimas iškilus reikalui - taip sutarta dėl euro, taip atsirado Šengeno sutartis. Bet tikrovė yra dar kitokia: nei Liuksemburgas, nei Belgija neskiria lėšų savajai gynybai tobulinti. Užuot sprendusi savus rimtus trūkumus, Belgija iš esmės bando iš naujo kurti jau egzistuojančias struktūras, rašo “Financial Times”.
“Wall Street Journal” Ispanijos užsienio reikalų ministrė Ana Palačio rašo, kad Europos saugumo ir gynybos politikos negali kurti atskirame kabinete užsidariusios trys arba keturios valstybės ir net patys įdomiausi ten kilę sumanymai neturi pagrindo būti vadinami “visos Europos”. Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo susitikimo mintys gali būti platesnės diskusijos apie Europos gynybą papildymas arba tapti įnašu į konventą dėl Europos Sąjungos ateities. Negalima leisti, kad Europos gynybos politika taptų kokiu nors “išskirtiniu projektu”. Be to, krizės ir prieštaravimų laikotarpiu keliami tokie pasiūlymai gali tik dar labiau suskaldyti Sąjungą. Ispanijos ministrė “Wall Street Journal” puslapiuose pasisako už pačių įvairiausių Europos saugumo ir gynybos projektų skubų suderinimą, vos tik Sąjunga išsiplės iki 25 narių.
Apžvalgininkas Styvenas Koenas “Wall Street Journal” rašo, kad ne veto teisė Saugumo Taryboje, bet euras Prancūziją įgalino kišti Amerikai pagalį į ratus Irako politikoje. Be euro Amerikai būtų buvę paprasta “pastatyti Prancūziją į vietą”: pakaktų spustelėti franką ir Prancūzijos vertybinių popierių rinką, tiksliau, užuominą į rinką, ir būtų taip, kaip nutiko 1956-aisiais: Prancūzija ir Britanija atitraukė pajėgas, kuriomis mėgino atkovoti Sueco kanalą. Nors Europos Sąjungos projektas prasidėjo iš ūkinių paskatų - po II pasaulinio karo nusilpusi Prancūzija ketino savąją vietą Saugumo Taryboje paremti Vokietijos ūkine galia ir t.t. - jis virto politiniu. Prancūzijos ir Europos pagrindinis ketinimas yra atimti iš dolerio išskirtinę padėtį: pasaulio užsienio valiutos atsargų monopolį. Nors Europa yra ir ilgai bus įspūdingai susiskaldžiusi klausimu, ar eurą stiprinti, ar silpninti, akivaizdu, kad ši valiuta jau įperka politinę nepriklausomybę, mano S. Koenas “Wall Street Journal”.
Amerikos sostinės dienraštis “Washington Post” rašo, kad naujausias Šiaurės Korėjos pareiškimas, jog turi atominę bombą ir ją parduos arba “fiziškai parodys”, jei Jungtinės Valstijos nepažadės nepulti ir neparems ūkiškai, nėra tokia staigmena, kaip galėjo atrodyti. Tas pats girdėti nuo spalio branduolinės krizės pradžios. Bušo vyriausybė linkusi pabrėžti grėsmę ir sumenkinti galimo susitarimo perspektyvas. Bušas teisus, nepasiduodamas Šiaurės Korėjos diktatoriaus šantažui - šią šalį galima paremti ne už jos ginklus, bet už įsipareigojimą imtis pertvarkos. Vis dėlto Šiaurės Korėjos pareiškimų serijoje yra logikos: ji laiko save potencialiu Amerikos karinio smūgio taikiniu, tad ginasi atominės bombos vaiduokliu. Kimui Džon Irui nusiginklavimas be Amerikos įsipareigojimo nepulti atrodo itin rizikingas. Bušo vyriausybė, regis, neketina palaidoti noro pakeisti Šiaurės Korėjos režimą, bet tam būtinos priemonės - karas arba ūkinis smaugimas - nepriimtinos svarbiausioms Amerikos sąjungininkėms regione, tad lieka tik kraštutine priemone. Bušui teks pasiūlyti Pchenjanui kokį nors sprendimą. Kol kas atrodo, kad tai vėl bus laipsniškas nuolaidų seikėjimas už Pchenjano nusiginklavimą ir kokias nors vidaus pertvarkas, rašo “Washinton Post”.
Niklas Kristofas “New York Times” straipsnyje “Velnio imperija” rašo, kad galų gale aišku, kur dingo iškalbingasis buvęs Irako ryšių ministras Muhammadas Saidas Sahafas: veikiausiai Šiaurės Korėjoje. Kristofas cituoja Šiaurės Korėjos valstybinės žinių agentūros pranešimą, paskelbtą sekmadienį: “Karybos žinovai sako, kad karas tarp Šiaurės Korėjos ir Jungtinių Valstijų per šimtą valandų baigsis įspūdinga Šiaurės Korėjos, kylančios naujosios karinės galybės, pergale. Jungtinės Valstijos - arogantiška velnio imperija - išleis paskutinį atodūsį ir spirgės liepsnose”, - rašoma pareiškime. Pažįstamas stilius, svarsto N. Kristofas. Klintono laikais ir Vašingtonas, ir Pchenjanas prie derybų stalo nešė nuolaidų. Šįkart Bušo vyriausybė reikalą susuko taip meistriškai, kad atrodo, tarsi Pchenjanas pats vienas ėmė nuolaidžiauti iš baimės, kad gresia Irako likimas. Iš tiesų Vašingtonas šiame konflikte praranda mažų mažiausiai tiek pat kiek Pchenjanas. Bušo nenoras nuolaidžiauti šantažui vertas susižavėjimo, bet lygiai tiek pat yra nepraktiškas. Pasirinkimas, pasak Kristolo, yra trejopas: Vašingtonas susitaiko su Šiaurės Korėjos branduoline programa, bet rizikuoja, kad tokių pačių imsis Pietų Korėja ir Japonija, o ginklams tinkamu plutoniu ims prekiauti teroristai. Antra - Vašingtonas toliau ignoruoja Šiaurės Korėją, nors akivaizdu, kad tokiu elgesiu per pastarąjį pusmetį pasiekta tik vieno - Šiaurės Korėja atnaujino savąją plutonio programą. Yra trečias kelias - net itin galvoti žmonės Vašingtone pastaruoju metu postringauja apie karinį puolimą. Šis pasirinkimas prilygsta istorijos ruletei: arba pasiseks, arba sukels tokį karą, per kurį žus šimtai tūkstančių žmonių Korėjoje ir Japonijoje, ką jau kalbėti apie Kinijos ir Rusijos reakciją. Atrodo, kad šitokiomis sąlygomis imtis derybų yra priimtiniau negu žaisti karus, rašo N. Kristofas “New York Times”.
“Washington Post” straipsnyje Bredlis Grehemas rašo apie aukšto rango Jungtinių Valstijų karininko, jūros pėstininkų generolo Džeimso Džounso atskleistus Pentagono planus kurti naujas karines bazes Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Tuo Vašingtonas galvoja sumažinti pajėgų apimtį Vakarų Europoje, bet sykiu nepasišalinti iš žemyno. Pasak generolo, tokios milžiniškos karinės bazės kaip Ramšteinas Vokietijoje tikriausiai išliks, nes jos tebėra naudingos, o iš jų perkraustymo būtų maža naudos, bet drauge ketinama steigti tai, kas vadinama “priešakinių operacijų bazėmis” Europos rytuose, o šios minėtas didžiąsias bazes papildytų, bet nebūtų tokios stacionarios, būtų naudojamos kartkartėmis ir galėtų prireikus būti sumažintos ar smarkiai išplėstos bei ekonomiškai įrengtos. Naujosios bazės būtų itin kuklios, Amerikos generolo žodžiais, “gryni griaučiai”, bet jų esą pakaktų, kad ten kartkartėmis pasirodytų Amerikiečių kariai, rengtų pratybas arba dalyvautų įvairaus pobūdžio operacijose Europoje, Artimuosiuose Rytuose arba Afrikoje. Generolas Džounsas, Jungtinių Valstijų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas, pusryčiaudamas su žurnalistais neprasitarė, kur tokios “skeletinės bazės” galėtų būti įkurtos, bet pabrėžė, kad tokie planai pagrįsti kariniais išskaičiavimais ir turi mažai ką bendra su dalies Europos valstybių pasipriešinimu karui Irake. Kita vertus, Džounsas sakė, kad eidamas iš ryto į darbą, negali sau leisti prabangos galvoti, “kokie bus vienokio ar kitokio sprendimo politiniai padariniai”. Džounsas sakė, kad iš beveik 500 Amerikos karinių įrenginių Europoje 20 procentų nebegali būti pilnai išnaudojami, be to, NATO irgi pasistūmėjo į rytus. Jis minėjo, kad karui Irake savo bazes pasiūliusios Bulgarija ir Rumunija yra itin tinkamos kandidatės tokiam projektui, rašo B. Grehemas “Washington Post”.
