Vakarų spaudos apžvalgininkai šiandien dėmesį sutelkė į Didžiosios Britanijos politikos problemas - teigiama, kad Tonio Bleiro vyriausybė išgyvena vieną sudėtingiausių tarpsnių. Taip pat rašoma apie Europos ūkio problemas ir kitus opius klausimus. Antradienio (07.08) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Vienas liūdniausių Irako karo padarinių gali būti tas, kad Tonis Bleiras bus baigtas pirma negu Sadamas Huseinas, dienraštyje “New York Times” rašo Nikolas Kristofas. Kur tik pasisuksi Britanijoje - visi Bleirą vadina prezidento Bušo šuneliu. Visuomenės apklausos rodo, kad Bleiro leiboristai yra mažiau populiarūs už konservatorius - taip atsitinka antrą kartą per vienuolika metų. Irako karo kritikai viešai kalba, kad Britanijos ministras pirmininkas šalį pardavė Teksaso banditui.
Nors ir labai keista, tačiau prezidentas Bušas turėtų nemažai ko pasimokyti iš Bleiro. Juk pasaulyje labai daug kas mėgsta Bleirą, bet ne britus.
Visuomenės apklausos rodo, kad Amerikoje Bleiras laikomas patikimiausiu pasaulio politiku, antroje vietoje - Bušas. Bleiras gerbiamas tokiose skirtingose šalyse kaip Australija ir Nigerija. Įdomiausia, kad per paskutinius kelerius metus Bleiras ir Bušas daugeliu užsienio politikos klausimų laikėsi panašių nuostatų - pavyzdžiui, abu politikai perdėjo Irako keliamą grėsmę. Bleiras laikomas iškiliu pasaulio politiku, o Bušas - kaubojumi.
Ko gero, svarbiausia tokio skirtumo priežastis - Baltieji rūmai perdeda dorovinės švaros svarbą, - mano Nikolas Kristofas. Bušas visus klausimus laiko aiškiais ir visus, kurie jam nepritaria, kaltina žaidžiant politinius žaidimus. Bleiras visada pritaria Bušui, tačiau pripažįsta, kad problemos sudėtingos.
Toniui Bleirui gresia patikimumo krizė ne viename, bet iš karto keliuose frontuose, - teigia britų dienraščio “Guardian” apžvalgininkas Hugas Jangas. Ministrui pirmininkui iškyla didžiausi sunkumai per visus šešerius buvimo valdžioje metus. Britų žurnalistas rašo, kad Bleiru visuomenė vis labiau nepasitiki, o sykiu mažėja ir ministro pirmininko autoritetas partijoje. Tai egzistencinė per ilgai prie partijos vairo užsibuvusio vadovo krizė, Bleirui reiktų susimąstyti, ar jis ne pernelyg ilgai valdžioje.
Hugas Jangas rašo, kad Bleirui kylančios problemos nėra naujos, jos slypi pačiose britų politikos gelmėse. Po Antrojo pasaulinio karo vos kelios Britanijos vyriausybės valdė ilgiau nei šešerius metus. Ir antrasis valdymo tarpsnis visada buvo prastesnis negu pirmasis. O trečioji tos pačios vyriausybės kadencija beveik visada būna nuosmukis. Leiboristų partija to dar niekada nebuvo patyrusi - Bleiro vyriausybė įveikia visus leiboristų ilgaamžiškumo rekordus. Tačiau dabar galima sakyti, kad užmojų nebeturi nei tie, kurie vadovauja, nei tie, kuriems vadovaujama.
Londono verslo laikraštis “Financial Times” skelbia britų liberalų demokratų partijos vadovo Čarlzo Kenedžio pastabas. Politikas rašo, kad vakarykštis parlamento komiteto sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad vyriausybė tinkamai informavo apie Irako keliamą grėsmę, yra nepatenkinamas, nes nėra išsamus.
“Aš priešinausi nutarimui pradėti karą su Iraku, kadangi maniau, kad toks karas nėra pateisinamas”, - rašo Britanijos parlamento narys. Tai, kad iki šiol Irake nepavyksta rasti masinio naikinimo ginklų, visiškai nereiškia, kad tokių ginklų nebuvo. Ir kuo ilgiau tokios paieškos neduos vaisių, kuo ilgiau vyriausybė trukdys išsiaiškinti tiesą, tuo labiau mažės visuomenės pasitikėjimas savo išrinktaisiais atstovais.
Amerikos dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Deividas Igneišas rašo apie Europos ūkio problemas. Jo nuomone, viena svarbiausių Europos ūkio atsilikimo priežasčių gali būti labai paprasta - europiečiai paprasčiausiai mažiau dirba ir todėl jiems sunku rungtyniauti su kitais. Jeigu prisiminsime ilgas europiečių atostogas ir gausybę švenčių, galima sakyti, kad europietis per metus dirba maždaug trečdaliu mažiau laiko negu amerikietis. Be to, nuo 1960-ųjų iki 2002 metų Amerikoje labai padidėjo dirbančių gyventojų nuošimtis. Europoje ta dirbančių dalis sumažėjo.
Daugiausiai problemų Europos ūkiui kelia darbo rinkos nelankstumas, o įtakingų profsąjungų dėka algos Europoje didelės. Todėl maža paskatų žemyne kurti naujas darbo vietas ir čia daug bedarbių. Amerikoje atvirkščiai - algos yra labai lanksčios ir mažai bedarbių.
Išgirdęs tokius argumentus ne vienas europietis paklaus - o ar neverta kelių ūkio augimo nuošimčių aukoti dėl geresnio gyvenimo? - rašo Igneišas. Ir baigdamas dar pateikia tokį pavyzdį. Prancūzijoje džiaugiamasi, kad perėjus prie 35 valandų darbo savaitės žmonėms lieka daugiau laiko skaityti. Amerikoje tokios darbo savaitės įvedimas reikštų, kad žmonės galėtų ilgiau žiūrėti televiziją arba daugiau žmonių galėtų imtis antro darbo.
Britų laikraštis “Guardian” spausdina Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio pastabas. Pasaulio ūkio globalizacija nėra pasirinkimas, tai šiandienos tikrovė. Tai kelia pavojų, žadina nerimą, tačiau tuo pačiu atveria ir naujas galimybes. Jeigu mums nepavyks atsinaujinti, jeigu mes nesugebėsime sukurti šiuolaikiško socialinio rinkos ūkio, tuomet nevaldomos rinkos jėgos pačios mus atnaujins. Tuomet laisvė taps nedaugelio turima prabanga, teigia Vokietijos valdančiosios socialdemokratų partijos vadovas. Vokietijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse socialinės saugos sistema buvo sukurta remiantis pramonės valstybe ir visų darbu. Pensijų fondai, ligonių kasos, nedarbo paramos sistema - viskas remiasi gausiais darbuotojų įnašais - esama savotiškos jaunimo ir senimo, darbuotojų ir bedarbių sutarčių sistemos. Jauni uždirba seniems pensijas, sveikieji moka už sergančiųjų gydymą. Tačiau visuomenei senstant reikia imtis pertvarkos - kurti naujas darbo vietas, mažinti socialines išmokas, tikina Vokietijos kancleris.
Amerikos dienraščio “Washington Post” redakcijos straipsnyje rašoma apie organų persodinimo problemas. Kasdien Jungtinėse Valstijose taip ir nesulaukę persodinimo operacijos miršta vidutiniškai 17 žmonių. Šiandien organų persodinimo Amerikoje laukia per 82 tūkstančius žmonių. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius atsirado tik 2120 mirusių donorų ir 2165 sveiki žmonės, padovanoję savo organus persodinimui.
Esant tokiam persodinimui tinkamų organų stygiui kyla klausimas - kaip nenusiristi iki doroviškai labai abejotinos organų rinkos, kai pardavinėjami ir perkami persodinimui reikalingi organai, rašoma “Washington Post” redakcijos straipsnyje. Blogiausia, kas gali atsitikti - tai žmogaus kūno tapimas preke. O taip yra ne vienoje skurdžioje šalyje, kur žmonės sutinka už pinigus atsisakyti gyvybiškai svarbių organų, kurie persodinami vadinamiesiems “transplantavimo turistams”. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į įstatymų leidėjų pastangas plėsti persodinimui tinkamų organų rinką. Kovą pasiūlytas įstatymas, kuris leis atlyginti donorams kai kurias išlaidas. Nors ir toliau bus draudžiama mokėti už persodinimui duodamą organą, tačiau leidžiama apmokėti donoro kelionės išlaidas, kai kurias ne medicinines išlaidas, galbūt dėl operacijos prarastą atlyginimą.
Atskiros valstijos taip pat ieško būdų, kaip skatinti organų persodinimą. Gegužę Floridos gubernatorius Džefas Bušas pasirašė įstatymą, kuris apsunkina šeimos narių galimybes atšaukti žuvusiojo žmogaus raštu duotą sutikimą persodinimui padovanoti savo organus.
