Trečiadienio (06.25) Vakarų spaudos apžvalgininkų dėmesio centre - Irakas, Iranas, Amerikos aukščiausiojo teismo sprendimas viešųjų bibliotekų kompiuteriuose įdiegti filtrus prieš pornografiją. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Lengva pergalė Irake sužadino kai kurių amerikiečių apetitą - ne vienas norėtų karine jėga pakeisti kai kuriuos režimus, dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Džordžas Vilas. Deja, nors praėjo septynios savaitės, kai Amerikos prezidentas pareiškė, kad svarbiausi kovos žygiai Irake baigti, tačiau kovos, tiesa, mažesnės, tęsiasi.
Karinę sėkmę užgožia nesugebėjimas rasti masinio naikinimo ginklų arba bent paaiškinti, kodėl jų nerandama. Juk masinio naikinimo ginklai yra būtinas vadinamojo prevencinio karo pateisinimas. O dabar prevencijos sampratai, kuri yra prezidento Bušo užsienio politikos pagrindas, kyla pavojus.
Kai kas sako, kad karas yra pateisinamas net ir tuo atveju, jeigu masinio naikinimo ginklai nebus rasti. Pasaulis be Sadamo esąs paprasčiausiai geresnis. Žinoma, toks pasaulis geresnis. Tačiau tokiu atveju reiktų pradėti kalbėti apie Amerikos teisę, o gal net pareigą sugriauti bet kokią tironiją, sakykim, kad ir Birmoje. Taigi masinio naikinimo ginklų paieškos Irake ir toliau lieka aktualios, tik jos gali pateisinti prevencinį karą, tikina “Wall Street Journal” apžvalgininkas.
“New York Times” Tomas Frydmenas rašo: kadangi masinio naikinimo ginklų Irake vis nerandame, susitelkime prie kito klausimo: kodėl prezidento Bušo komanda, kuri taip troško šio karo, yra taip prastai pasirengusi tvarkyti pokario Iraką. Aš vis dar manau, kad teisingai sutvarkytas Irakas gali tapti puikia vieta, - rašo Frydmenas. Tačiau Pentagonas prastai pasirengė pokariui. Ir jeigu karinio planavimo klaidos bus ištaisytos, bus galima pasimokyti ir įgyti patirties ateities kovoms.
Kiekvienas, kuris stebėjo NATO žygius Bosnijoje ar Kosove suprato, kad puolimui reikia dviejų kariuomenių. Pirmoji turi kovoti ir nuversti, pavyzdžiui, Sadamo režimą. Antroji kariuomenė turi eiti paskui pirmąją. Tai turi būti karinė policija, civilių tvarką užtikrinantys pareigūnai, paramos grupės, kurios paaiškintų žmonėms, kas įvyko. Pentagonas puikiai parengė pirmąją kariuomenę, bet ne antrąją.
Britų spauda į Iraką šiandien žvelgia per savo karių žūtį. Mėginama aiškintis, kodėl vakar buvo nukauta tiek žmonių.
Niekas nelies britų, kurie su vietos gyventojais palaiko tokius gerus santykius. Jeigu ir bus rengiamasi išpuoliui, draugai apie tai praneš. Taip buvo galvojama iki vakarykščio puolimo, britų dienraštyje “Independent” rašo Robertas Fiskas. Pasak apžvalgininko, britai visą laiką stengėsi išryškinti skirtumus tarp savęs ir jų - t.y. amerikiečių. Tačiau niekas nesuprato, kad irakiečiai šio skirtumo neįžvelgia. Juk visuose pasipriešinimo sąjūdžių pareiškimuose Irake buvo skelbiama apie anglų ir amerikiečių puolimą, apie amerikiečių ir britų okupaciją. Taip skelbia ir buvę “Baath” partijos veikėjai, ir šiitų kraštutinieji. Tad ar tokiomis aplinkybėmis buvo sunku numatyti, kad puolimas bus rengiamas? - klausia “Independent” apžvalgininkas.
Vakar į šiaurę nuo Basros žuvo britų kariai. Tai dar kartą primena - jeigu tai dar reikia priminti - kad Irako karo rezultatas nėra taika ir kad britų kariams reikia su tais Irako karo padariniais kasdien susidurti, rašoma britų laikraščio “Guardian” redakcijos straipsnyje. Iki šiol atrodė, kad Pietų Irakas yra ramesnis negu šiaurė, tačiau dabar aišku, kad britai pietuose kenčia ne mažiau negu amerikiečiai šiaurėje.
Būtų logiška manyti, kad Irake esama glaudaus ryšio tarp visuomenės pasipiktinimo ir organizuoto pasipriešinimo. Jeigu irakiečių partizanai šeimininkauja Amaros apylinkėse, vargu ar tai vyksta be vienokios ar kitokios vietos gyventojų paramos.
Net ir prieš šiuos išpuolius buvo aišku, kad vien jėga tvarkos Irake neatkursi, rašoma Londono laikraščio “Telegraph” redakcijos straipsnyje. Ši psichologiškai palaužta tauta negalės atsitiesti tol, kol “Baath” partija šalyje turės kokią nors įtaką. Irakiečiams reikia kuo greičiau parodyti, kad šalyje atsiranda nauja politinė valdžia. Kartu su tokia politine valdžia galės atsirasti ir patikimos teisėtvarkos pajėgos. O kol kas Irake daug baimės ir maža vilties.
Dienraštis “Wall Street Journal” skelbia buvusio Izraelio ministro pirmininko Šimono Pereso pastabas. Iš trijų vadinamosios blogio ašies šalių - Irako, Irano ir Šiaurės Korėjos - be jokios abejonės, Iranas yra dviguba grėsmė, teigia Peresas. Iranas yra didžiausia terorizmo priebėga Artimuosiuose Rytuose, jis taip pat turi dideles radioaktyvių medžiagų atsargas ir jų sodrinimo aparatūrą. Izraelyje Irano veiklos atspaudai matomi daugelio teroristų organizacijų veikloje, tikina Peresas. Iranas pinigais ir ginklais remia “Hizbulah” teroristų organizaciją. Apie šimtą Irano respublikos gvardijos karininkų yra Libane, jie apmoko “Hizbulah” narius naudotis raketomis, kurių šie turi apie dešimt tūkstančių.
Patvirtindamas įstatymą, kuris įpareigoja visose su internetu sujungtuose viešųjų bibliotekų kompiuteriuose įtaisyti filtrus prieš pornografiją Amerikos aukščiausiasis teismas smogė saviraiškos laisvei, o bibliotekininkams iškėlė sunkų uždavinį, rašoma dienraščio “New York Times” redakcijos straipsnyje. Šio įstatymo tikslas - sutrukdyti vaikams patekti į interneto pornografijos svetaines - yra visiškai pateisinamas. Tačiau toks teismo sprendimas trukdys suaugusiems gauti jiems reikalingą informaciją. Bibliotekos privalo kiek galėdamos sumažinti šio įstatymo įtvirtinamus raiškos laisvės suvaržymus.
Dienraštis teigia, kad filtrai, kuriuos reikalauja įdėti kongresas, o dabar ir Aukščiausiasis teismas, nėra geri. Iš trukdomų pasiekti interneto svetainių bent penkiolika nuošimčių neturi nieko bendra su seksu.
Bibliotekoms mestas iššūkis. Kai kurios iš jų jau pareiškė, kad verčiau atsisakys federacijos valdžios finansinės paramos, negu paklus tokiam įstatymui. Tačiau daugelis bibliotekų negali sau leisti atsisakyti federacijos paramos. Įdiegusios filtrus bibliotekos turės elgtis kaip įprasta vartotojams - spausti programinės įrangos bendroves ir reikalauti kurti geresnius filtrus, kurie veiktų vadovaudamiesi aiškiais atrankos kriterijais.
Įstatymo kritikai teigia, kad filtrai ne visada veikia, rašo kitas Amerikos laikraštis “Wall Street Journal”. O tai esąs rimtas argumentas. Mes taip pat labai skeptiškai vertiname bandymus filtruoti interneto informaciją, vien todėl, kad jokia technika niekada nepakeis tėvų priežiūros. Kadangi skirtingose Amerikos vietose keliami skirtingi padorumo reikalavimai, Kongresas būtų pasielgęs gerokai išmintingiau, jeigu būtų įpareigojęs vietos bendruomenes spręsti šią problemą.
Tačiau ne Aukščiausiasis teismas turi spręsti, ar Kongresas priėmė gerą įstatymą, teismas tik turi pasakyti, ar Kongresas turėjo teisę priimti tokį įstatymą. Neverta abejoti, kad paaugliai ir toliau sklaidys nepadorius interneto puslapius, tik jie nebegalės naudotis bibliotekomis.
