Vakarų spaudos dėmesys šiandien krypsta į Artimuosius Rytus, kur Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Buschas (Džordžas V. Bušas) mėgina atgaivinti taikos procesą, susitikdamas su arabų valstybių, palestiniečių ir Izraelio vadovais. Vakarų spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” žurnalistas Darius Udrys.
Dienraščio “Washington Post” redaktoriai mano, kad šiandienos Buscho susitikimas su arabų vadovais Egipte gali būti svarbesnis, negu trečiadienio susitikimas su palestiniečių ir Izraelio vadovais. Pastangos sutaikyti Izraelį ir palestiniečius praeityje žlugo iš dalies dėl to, kad jų nerėmė kitos arabų šalys. Buscho vyriausybė teisingai daro reikalaudama, kad naują taikos planą remtų Egiptas, Jordanija, Saudo Arabija ir kitos arabų valstybės. Jos turėtų paremti dviejų valstybių planą, pasmerkti smurtą, remti naują palestiniečių premjerą M. Abbasą, sustabdyti paramą kraštutiniams palestiniečiams ir pasiūlyti normalius santykius su Izraeliu. Arabų šalys taip žada, tačiau to dar nepadarė. Jos laukia Izraelio nuolaidų, nesiūlydamos savų. Taikos nebus, kol arabų vadovai nesiims ryžtingų priemonių prieš terorizmą ir nepakeis savo santykių su Izraeliu, - rašo “Washington Post” redaktoriai.
To paties laikraščio puslapiuose Davidas Ignatius pažymi, kad per JAV užsienio reikalų ministro C. Powello (K. Pauelo)viešnagę Damaske Sirijos prezidentas M. Asadas paklausė jo, ar Amerika neturi taikos plano Sirijai. Jeigu Asadas taip mėgina pasakyti norįs spręsti Libano, Sirijos ir Izraelio santykių klausimą, Amerika turėtų ką nors pasiūlyti. Asadas supranta, kad Sirijai reikia reformų ir taikos. Izraelis galėtų pasiūlyti atitraukti iš Golano aukštumų savo pajėgas mainais į Sirijos pasitraukimą iš Libano, kurį ji okupuoja nuo 1976 metų. Libanas ir Sirija taip pat turėtų sutikti laipsniškai nuginkluoti “Hizbollach” kovotojus, - siūlo dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Davidas Ignatius.
Dienraščio “International Herald Tribune” apžvalgininkas Henris Siegmanas klausia, ar A. Scharonas (A. Šaronas) veda Buschą į spąstus. Siegmanas naujausius poslinkius vertina skeptiškai, nes abejotina, ar Abbasas pajėgus ištesėti tai, ko iš jo reikalaujama - teroristų nuginklavimui trukdys Yassiras Arafatas (Jaseras Arafatas) ir prasta Izraelio sunaikintos palestiniečių policijos padėtis. Siegmanui abejonių kelia ir Scharonas. Nuo 2001-ųjų, kai tapo Izraelio premjeru, jis sutiko su kiekvienu taikos planu, tarp jų ir Oslo susitarimais, Mitchello komisijos siūlymais ir Teneto gairėmis, tačiau kiekvieną jų pakirto “išlygos” ir “sąlygos.” Išlygos, kurias Izraelio vyriausybė pridūrė prie dabartinio taikos plano, leistų Scharonui jį sunaikinti, kartu išvengiant kaltinimų dėl proceso žlugdymo. Abejonių kelia ir tai, jog Izraelis kasdien stiprina savo pozicijas okupuotose teritorijose - šiuo metu statomos naujos sienos, kurios palestiniečių gyvenamas žemes suskaldys, tarp aptvertų palestiniečių gyvenviečių statomos žydų gyvenvietės, kurios jau užima pusę Vakarų Kranto. Izraelis aiškiai nesiruošia iš jų pasitraukti, nepaisant naujausių Scharono pareiškimų. Tokie veiksmai nepateisinami. Būtina tuojau pat sustabdyti naujų žydų gyvenviečių statybą. Būtent kolonizavimo politika įkvepia teroristus. Būtų absurdiška tikėtis, kad Abbasas galės juos pažaboti, kai iš palestiniečių vagiama jų žemė, - rašo Siegmanas.
Vokiečių dienraščio “Frankfurter Allgemeine” redaktoriai pažymi, kad Buschas nori ne tik sutaikyti Izraelį ir palestiniečius, bet visiškai pakeisti Artimųjų Rytų veidą. Esą pertvarkytas Irakas užkrės visą regioną demokratija ir pliuralizmu. Daugeliui tai atrodo iliuzija. Kita vertus, tik Amerika turi pakankamai galios tinkamai spausti regiono šalis. Redaktorių nuomone, Buschas padarė klaidą į Egiptą pasikviesdamas tik arabų šalis, kurios laikomos Jungtinių Valstijų sąjungininkėmis. Tikimybė, jog pavyks įgyvendinti naują taikos planą būtų didesnė, jeigu susitikime Šarm al Šeike būtų dalyvavusios bent jau Sirija ir Libanas. Dabar regiono radikalams vėl bus lengva aiškinti, esą vėl viską sprendžia didžiosios vakarų valstybės ir jų papirkti arabų šalių vadovai. Abejonių kelia ir Izraelio išlygos.
Dienraščio “Wall Street Journal” puslapiuose Davidas Hale’as komentuoja musulmoniškos demokratijos prošvaistes. Anot jo, demokratijos plėtrai Artimuose Rytuose trukdo ekonominis arabų atsilikimas, kurį lemia jų atitrūkimas nuo globalizacijos procesų. Dauguma jų neintegruotos į pasaulio ūkį. Jų vyriausybių politika trukdo investicijoms ir tarptautinei prekybai. Dėl to jos tokios skurdžios, teigia Hale’as, cituodamas įvairius rodiklius, liudijančius prastą ūkio, investicijų ir prekybos padėtį arabų šalyse. Tokiomis sąlygomis klesti teroristai. Norėdami paskatinti arabų šalių demokratizavimą, turėtumėme skatinti laisvą prekybą ir ūkio liberalizavimą. Nors globalizacijos priešininkai neigia laisvos prekybos ir demokratijos ryšį, Pietų Amerikos ir Rytų Azijos pavyzdžiai rodo, jog ūkio ir politikos liberalizavimas susiję, - rašo dienraščio “Wall Street Journal” apžvalgininkas Davidas Hale’as.
Dienraščio “Chicago Tribune” apžvalgininkas Dennis’as Byrne’as mano, kad kovotojai Artimuosiuose Rytuose galbūt pagaliau išsigando Amerikos ir jos “bepročio” prezidento. Ilgus dešimtmečius Jungtinių Valstijų politika Artimuosiuose Rytuose buvo subtili ir švelni, ir tai davė mažai rezultatų. Šiandien iš kaubojaus Buscho galima tikėtis nežinia ko, o būtent ta nežinia galbūt paskatins taikos procesą. Dėl to galime dėkoti Buschui, kuris ryžosi kariauti Afganistane ir Irake. Kai kam toks faktas nemalonus. Kai kas mieliau nuogąstauja dėl “nežadėtų padarinių”, būgštauja, jog tik įkvėpsime naujus teroristus, kad irakiečiai mūsų nemėgsta, kad nerasta masinio naikinimo ginklų. Kad ir kaip ten būtų, Buschas visiškai pakeitė padėtį Artimuosiuose Rytuose. Kaip juokauja komediantas Dennis’as Milleris, Artimieji Rytai pagaliau kreipia dėmesį į mus, nes Buschas atrodo pamišęs ir neprognozuojamas. Vadinkime tai “pakankamo pamišimo teorija,” - rašo Byrne’as. Jos išraiška arabų vadovų lūpose skamba maždaug taip: jeigu Buschas “pakankamai pamišęs,” kad vienašališkai pradėtų karą Irake, kas nuo jo apsaugotų mus? Penkiasdešimt metų visa ta šutvė buvo įsitikinusi, kad Amerika nieko jai nepadarys, nors teroristai ima įkaitus, puola mūsų įrenginius ir piliečius. Šiandien tokiai “pamišimo teorijai” pagrindus padėjo karas Irake. Dabar įmanoma paleisti antį apie galimus veiksmus prieš Irano vyriausybę, ir tai skambės kone įtikinamai. Tokiais bauginimais galima didinti savo įtaką regione. Tegul Irano vyriausybė mano, kad mes kėsinsimės į ją, kol Teheranas nesiliaus rėmęs teroristų. O aš asmeniškai tikiuosi, kad Buschas į susitikimą su Scharonu ir Abbasu atvyks truputį apsiseilėjęs, kad jie tikrai pamanytų, jog jis pamišęs, - rašo Byrne’as.
Dienraščio “Financial Times” puslapiuose Harvis Morrisas rašo, kad Buscho apsilankymo Artimuosiuose Rytuose laukiama su atsargiu optimizmu. Abbaso paskyrimas premjeru patenkino vieną Buscho reikalavimų - būtent, kad palestiniečiai susirastų naujų vadovų. Palestiniečių savivalda pernai perspėjo, kad Izraelio nutarimas tęsti okupuotų žemių kolonizavimą reiškia, jog su kiekviena diena temsta taikos perspektyvos. Amerikos vyriausybė, atrodo, padarė panašią išvadą. Užsienio reikalų ministerijos komandos ataskaitoje pažymėta, jog gynybinių sienų statyba skaldo Vakarų Krantą. Naujausias taikos planas atrodo kaip paskutinė galimybė susitarti dėl Palestinos nepriklausomybės. Praėjusią savaitę Buschas prancūzų dienraščiui “Figaro” pareiškė, jog naujų žydų gyvenviečių steigimas okupuotose teritorijose nesuderinamas su Jungtinių Valstijų parama Palestinos nepriklausomybei. Scharonas, kuris ilgą laiką rėmė kolonizavimo politiką, dabar pripažįsta, jog konfliktą galima išspręsti tik sukūrus Palestinos valstybę, ir privertė vyriausybę pritarti dviejų valstybių variantui. Daugelis palestiniečių ir Izraelio kairieji abejoja Scharono nuoširdumu. Anot jų, jis tiesiog nusileidžia Vašingtonui. Bet Scharonas supranta, jog mažas žydų gimstamumas, palyginti su palestiniečių, kelia grėsmę Izraeliui, ir kad geriausias sprendimas - tai fiziškas dviejų bendruomenių atskyrimas, - rašo Morrisas.
