Antradienį (06.17) Vakarų spaudos komentatoriai aptaria Irano studentų protestus, aiškinasi, kokią naudą šaliai atneš pasaulinės bendruomenės ir konkrečiai Amerikos parama, ir klausia, ar tai jau revoliucijos pradžia. Vakarų spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistė Rasa Drazdauskienė.
"Kaip sužinoti, ar tikrai prasidėjo revoliucija?" klausia “Washington Post” redaktoriai straipsnyje "Kalbos apie revoliuciją", skirtame Irano studentų protesto demonstracijoms. Turbūt šalies vadovai irgi savęs to klausia. Protestuoja Teherano, Isfahano, Širazo ir kitų miestų studentai. Kadangi Vakarų žurnalistams neleidžiama nei stebėti demonstracijų, nei vykti į provincijos miestus, jiems sunku spręsti, kiek reikšmingi Irane vykstantys procesai. Tačiau vienas dalykas nekelia abejonių - Amerikos parama demonstruotojams. Prezidentas Bušas pavadino protestus "žmonių saviraiškos, siekiant laisvo Irano, pradžia". "Padriki, blogai organizuoti ir dar bejėgiai studentai ir prie jų prisijungę drąsuoliai atstovauja Irano ateities vilčiai", - mano “Washington Post”.
Vokietijos laikraščio “Sueddeutsche” komentatorius aptaria Irano reakciją į Jungtinių Tautų, Amerikos, Rusijos ir Europos Sąjungos spaudimą įsileisti į šalį griežtus tarptautinius branduolinio ginklo inspektorius - pasaulio bendruomenei kelia nerimą mintis, kad Teheranas mėgina gaminti branduolinį ginklą. Pasak komentaro autoriaus, atominės bombos vėl grįžo į madą kaip veiksminga spaudimo darymo priemonė. Net silpna, nestabili vyriausybė, įsigijusi branduolinį arsenalą, darosi stipri ir nepajudinama. Šiaurės Korėjoje, kaip ir Irane, būtent branduoliniai ginklai leidžia gauti politinės ir ekonominės naudos.
Irane užsienio spaudimas daro įtaką ir vidaus politikai, nes konservatyvūs religijos veikėjai siekia nuslopinti politinį pasipriešinimą. Tokiomis aplinkybėmis, rašo komentatorius, reformų šalininkai Irane turėtų elgtis labai atsargiai ir pasitelkti tarptautines agentūras - pavyzdžiui, Tarptautinę atominės energetikos tarnybą. Tarptautinės bendruomenės spaudimas bus naudingas, bet konkretūs Amerikos reikalavimai gali sukelti ir bėdos, baigia komentarą “Sueddeutsche”.
Kitame Vokietijos dienraštyje “Welt” Evangelosas Antonaras aptaria studentų protestus prieš Teherano vyriausybę. Jis sako, kad protestuotojai pasimokė iš ankstesnių klaidų ir dabar elgiasi itin atsargiai. "Tai stebėtinai ramūs protestai", - rašo Antonaras, nors per pastarąsias šešias dienas Teherano gatvėse demonstravo tūkstančiai žmonių. Mieste tvyro įtarumas ir sąmokslo dvasia. Studentai bendrauja gestais, kad nebūtų atpažinti jų balsai. Vairuotojai, kurie signalizuodami reiškia paramą demonstruotojams, važiuoja uždengtais numeriais. Žmonės prisimena, kokios represijos kilo po ankstesnių protestų, ir bijo, kad viskas bus žiauriai numalšinta. Todėl, rašo Antonaras, protesto sąjūdžiui trūksta aiškios struktūros ir aiškių vadovų - visi puikiai žino, kokiomis žiauriomis priemonėmis Teheranas anksčiau susidorodavo su politiniais riaušininkais.
Jau šešias savaites Prancūzijos gyvenimas paralyžiuotas - streikuoja miestų savivaldybių tarnautojai, oro transporto dispečeriai, greitųjų traukinių vairuotojai ir kiti valstybės tarnautojai. Kodėl? Nes nori, kad kiti ir toliau mokėtų už jų ankstyvas pensijas, rašo laikraštis “Wall Street Journal Europe” redakciniame straipsnyje "Tikroji Prancūzijos revoliucija". Ministras pirmininkas Žanas Pjeras Rafarenas iš esmės siekia nedaug: kad valstybės tarnautojai, norintys gauti valstybės mokamą pensiją, atidirbtų 40 metų, kaip privataus sektoriaus darbuotojai, o ne 37 su puse kaip dabar. Bet profsąjungos laiko šį pasiūlymą tokiu nepriimtinu, kad ryžosi žūtbūtinei kovai.
Paprastai Prancūzijos gyventojai palaiko streikuotojus. Tačiau šį kartą šalyje sklando kitokios nuotaikos ir panašu, kad legendinė prancūzų kantrybė senka, įspėja “Wall Street Journal Europe” redaktoriai. Sekmadienį įvyko neįprasta demonstracija, kurios dalyviai buvo nusiteikę prieš streikuotojus. Dešimtys tūkstančių įvairių politinių pažiūrų paryžiečių žygiavo per miestą su plakatais "Privilegijos panaikintos 1789 metais", "Galas profsąjungų diktatūrai" ir garsiai skandavo: "Eikit dirbti". Tai netikėta sėkmė demonstracijos, apie kurią pranešta privačiomis elektroninio pašto žinutėmis ir beveik nerašyta spaudoje. Policijos vertinimu, joje dalyvavo 20 tūkstančių, kairiojo laikraščio “Liberation” skaičiavimais - 30 tūkstančių žmonių. Tai žymus įvykis, ypač turint galvoje, kad streikų pradžioje protestuotojus palaikė per 60 proc. visų gyventojų, o dabar - jau 50 proc.; streikuotojais anksčiau piktinosi 15 proc. prancūzų, dabar - 30 proc. Rafareno vyriausybė nori iki liepos 14-osios, Bastilijos paėmimo dienos, priimti valstybinių tarnautojų pensijų reformos įstatymą. Tai labai tinkama data, pažymi “Wall Street Journal Europe” - jei ponas Rafarenas laikysis tvirtai, o jo šansai kasdien didėja, ši data galės tapti nauju simboliu - tai bus diena, kai Prancūzijos vyriausybė pagaliau sudoros šalies profsąjungas.
“New York Times” apžvalgininkas Nikolas Kristofas rašo iš Irako miesto Kurnos, esančio tarp Tigro ir Eufrato upių - toje vietoje esą buvęs biblinis Edeno sodas. Pasak Kristofo, beveik visi miesto gyventojai džiaugėsi, kai britų pajėgos atžygiavo nuversti Sadamo Huseino, bet po beveik trijų mėnesių entuziazmas gerokai išblėso. Elektros ir vandens tiekimas ne visai atkurtas, gamyklos ir mokyklos uždarytos, gatvėse siautėja plėšikai, o žmonės badauja labiau negu anksčiau. "Gyventojų nuotaikos Irake dabar daug blogesnės negu per karą ar tuoj po jo", - rašo Kristofas ir baiminasi, kad "laimėję karą, mes pralaimėsime taiką". Daugelį irakiečių siutina įsivyravęs nesaugumas, o norint palaikyti tvarką bei saugumą būtina veikti labai ryžtingai - antraip Irakas išslys mums pro pirštus ir subyrės į tūkstančius šukelių, rašo Nikolas Kristofas laikraštyje “New York Times”.
Apie pokarinį Iraką rašoma nedaug, tačiau niūriai. Britanijos “Telegraph” korespondentas Piteris Fosteris iš Bagdado praneša, kad amerikiečių vadovaujami Irako atkūrimo darbai "neturi absoliučiai jokios strategijos" ir dėl to šalyje vyrauja suirutė. Straipsnyje "Britai sako, kad Amerikos vadovaujamas Irako atkūrimas paskendo chaose" jis cituoja Bagdade dirbantį aukštą britų pareigūną: "Tai pati chaotiškiausia organizacija, kokioje man yra tekę dirbti", - sakė šis. Laikinojo Irako valdytojo Polo Bremerio administraciją sudaro vos 600 žmonių,o valdo šalį tokio dydžio kaip Prancūzija. Tačiau blogiausia, teigia britų atstovai, kad Amerika į Bagdadą perkėlė Vašingtono ministerijų rietenas. Žmonėms niekaip neišmokami atlyginimai už balandį, nes vyriausybė negali nuspręsti, ar juos mokėti Amerikos doleriais, ar ankstesnės santvarkos Sadamo dinarais, ar išvis šveicariškais dinarais, kurie galioja kurdų gyvenamuose regionuose. "Veriasi pražūtinga praraja tarp to, ko tikėjosi irakiečiai, ir to, ką pajėgė nuveikti sąjungininkai", - rašo Fosteris, turėdamas galvoje iki galo nesutvarkytą elektros tiekimą, saugumo užtikrinimą ir atlyginimų mokėjimą. Jis priduria: "Sostinės gatvėse aiškiai matyti, kad auga irakiečių nepasitenkinimas, dar kurstomas Bagdado vasaros karščių". Amerikos gynybos departamento saugumo operacijų vadovas Džozefas Kolinsas sutinka, kad laikotarpis sunkus. "Galima pasakyti, kad mes dabar sėjame geresnio Irako sėklas, bet jei rudenį neturėsime ką nupjauti, teks atsakyti", - sako jis.
Šlubčiojantis Artimųjų Rytų taikos procesas minimas laikraštyje “Wall Street Journal Europe”. Jame komentuojamas praėjusią savaitę Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kofio Anano ir Prancūzijos užsienio reikalų ministro Dominiko de Vilepeno pasiūlymas pasiųsti Jungtinių Tautų taikos palaikymo dalinius į Izraelį. Straipsnio "Anano amnezija" autoriai stebisi, kaip toks pasiūlymas išvis galėjo atsirasti - pirma, taikos palaikytojams Izraelyje nėra ką veikti jau vien dėl to, kad ten nėra jokios taikos. Izraelis kovoja dėl savo išlikimo su teroristų grupėmis, kurių tikslas - jį sunaikinti, rašo “Wall Street Journal Europe”. O antra priežastis - labai abejotina Jungtinių Tautų taikdarių reputacija, kurios ponas Ananas negali nežinoti. Būtent jis vadovavo taikos palaikymo daliniams, kai šie buvo atšaukti iš Ruandos, ir per dešimt dienų ten išžudyta per milijoną tutsių. Kas galėjo pamiršti Jungtinių Tautų taikos palaikymo dalinių atsisakymą ginti saugiu anklavu paskelbtą Srebrenicą, kurioje netrukus serbų pajėgos išžudė apie 8 tūkstančius civilių musulmonų? Jau verčiau tegu de Vilepenas panaudoja savo šalies įtaką, kad būtų nutrauktas “Hamas” teroristų finansavimas, o Ananui ne pro šalį reformuoti Jungtinių Tautų tvarkomas pabėgėlių stovyklas, neretai tampančias teroristų mokymo centrais, baigia komentarą “Wall Street Journal Europe”.
