Pirmi į karo pradžią sureagavo didžiausi amerikiečių laikraščiai “New York Times” ir “Washington Post”. Kiti pasaulio laikraščiai komentuoja padėtį apskritai. Ketvirtadienio (03.20) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
“New York Times” redaktoriai pažymi, kad daugelis amerikiečių puikiai prisimena pirmąjį Persijos įlankos karą, tačiau perspėjama, kad nors šis karas vyksta toje pačioje vietoje, jis bus visiškai kitoks. Kariuomenę, kuri prieš dešimtmetį įsakymus siųsdavo paštu, dabar jungia elektroniniai ryšiai. Šįsyk neturime aiškaus plano dėl kareivių sugrąžinimo. Trūksta aiškaus tarptautinės bendrijos pritarimo - kaip tik priešingai, karas pasaulio šalis supriešino. Karo priešininkų viltys dabar sutampa su prezidento Bušo viltimis, kad karas bus greitas, greit užsibaigs ir pavyks išvengti didelio kraujo praliejimo. Net karo priešininkai norom nenorom greičiausiai aprims išvydę sėkmingą amerikietiškos galios išraišką. Amerikiečiai ilgisi laikų, kai jautėsi savo likimo šeimininkais. Svarbiausia šio karo priežastis - ištrinti iš mūsų širdžių rugsėjo 11-ąją. Bet Sadamo nuginklavimas - ne vienintelis mūsų tikslas. Reikia pradėti svarstyti, kaip sukurti laisvą Iraką. Bet Bušo vyriausybė lig šiol atsisako pateikti sąskaitą. Vyriausybės biudžete nenumatomos karo išlaidos, bet pažadami mažesni mokesčiai, o tai kelia nerimą. Prezidentas bijo pranešti apie karo kainą, nes nenori išsižadėti mokesčių mažinimo plano, o respublikonų dauguma to nekvestionuoja - tik Senate siūloma mažinti numatytas mokesčių lengvatas, rašo laikraščio “New York Times” redaktoriai.
Dienraštis “Washington Post” perspėja, kad šįsyk gali žūti daug daugiau karių, nei žuvo per pirmąjį Persijos įlankos karą. Pasibaigus karui, kariuomenei bus sunku suvaldyti tautiškai susiskaldžiusią, Sadamo sukiršintą šalį. Gali būti ir teroro antpuolių Amerikoje. Šįsyk ir amerikiečiai jaus pavojų. Pasipriešinimas karui šįsyk irgi didesnis. Tačiau karas yra būtinas. Huseinas kelia grėsmę savo kaimynams ir Amerikai. Jis nepaiso nei paliaubų sutarties, nei Jungtinių Tautų įsakymų nusiginkluoti. Šiuo karu bus pašalinta didžiausia grėsmė taikai Artimuosiuose Rytuose ir karas parodys valstybėms nenaudėlėms, kad tarptautinė bendrija neleis joms sandėliuoti masinio naikinimo ginklų. Karas taip pat išvaduos ilgai kenčiančius irakiečius. Karas brangiai kainuos, bet jo rezultatai bus labai naudingi, jeigu Amerika ir jos sąjungininkės šiuos sunkumus ištvers, rašo “Washington Post”.
Dienraščio “Wall Street Journal” reaktoriai cituoja naujausią apklausą, kuri rodo, jog karą remia apie 70 procentų amerikiečių. Bet tai nėra aklas prisitaikymas, o demokratiška vienybė - šito diktatoriai nesupranta. Jie mano, kad tironijos yra galingos, o demokratijos - silpnos. Tiesa, demokratijos neskuba kariauti, tačiau kariaudamos jos yra galingos, nes tai žmonės, kurie kovoja už savo laisvę, o ne, tarkime, už savo diktatorių ir jo du sūnus. Amerikiečiai supranta, kad šiandien jų kariai kovoja su teroristais ir juos palaikančia valstybe, siekdami užkirsti kelią naujiems išpuoliams Amerikoje.
Prancūzų dienraštis “Figaro” mano, kad karinė pergalė tikriausiai bus greita ir įspūdinga, bet diplomatiniu požiūriu tai bus greičiau Pyro pergalė. Tikroji kova prasidės po karo - ji vyks dėl Artimųjų Rytų ateities.
Italijoje, Turine, leidžiamas dienraštis “Stampa” spausdina apžvalgininko Boriso Bjankierio nuomonę apie Jungtinių Valstijų pasiryžimą nebelaukti tolesnių Saugumo Tarybos diskusijų. Bjankieris primena, kad nė viena rimta krizė nebuvo išspręsta Saugumo Taryboje. Jis primena Tarybų Sąjungos įsiveržimą į Vengriją, Čekoslovakiją ir Afganistaną, Kosovo krizę, Izraelio ir palestiniečių konfliktą. Kada nors gal ir per Jungtines Tautas bus galima siekti taikos. Tačiau kol kas tiek asmenys, tiek vyriausybės turi pačios apsispręsti, rašo dienraščio “Stampa” apžvalgininkas Borisas Bjankeris.
Britų dienraščio “Times” puslapiuose Anatolijus Kaletskis rašo, kad karo priešininkams reikia geresnių argumentų prieš karą. Vien noro laiduoti taiką ir išvengti aukų - negana. Argumentas, esą karas griauna tarptautines institucijas - dar menkesnis. Tarptautinę teisę sustiprintų pritarimas karui, nes būtent to ir trūksta Jungtinėms Tautoms - jėgos, kuri leistų įgyvendinti organizacijos nutarimus. Kodėl žmogaus teisių gynėjai priešinasi karui, kuris išgelbės irakiečius nuo tirono? Kadangi jie įtaria, jog Vašingtono tikslai - kiti. Kaletskis irgi įtarus Bušo atžvilgiu. Nafta - tai viena karo priežastis, bet ne ta prasme, kurią mini bukiausi karo priešininkai. Amerika Irako naftos nepavogs. Užteks vien to, kad Irakas po karo paleis į rinką jos daugiau, o tai mažins kainas visame pasaulyje. Vakarams palanki valdžia Irake galėtų pakirsti OPEC įtaką ir apsaugoti pasaulio ūkį nuo naftos kainų svyravimo. Šį tikslą verta paremti, mano Kaletskis. Antrasis karo tikslas - parodyti Amerikos karinę galią. Esą tai padės palaikyti tvarką pasaulyje. Svarbu parodyti Amerikos priešams, kad ji nėra silpna. Bet trečiasis karo tikslas, kurį perša Amerikos dešinieji, - išlieti kerštą dėl rugsėjo 11-osios - esąs šlykštus. Bet amerikiečiai nėra kvaili - jie nesileis būti politikų apgaunami. Taigi galima viltis, kad iš valdžios dar šį mėnesį bus pašalintas Huseinas, o po dvejų metų - Džordžas V. Bušas, britų dienrašty “Times” rašo Anatolijus Kaletskis.
Vokiečių laikraščio “Frankfurter Allgemeine” redaktoriai kritikuoja Vokietijos vyriausybę dėl neaiškių tikslų prieštaraujant Amerikos politikai Irake. Anot jų, Vokietija privalo svarstyti ir apibrėžti savo tarptautinės politikos tikslus ir principus. To negalime palikti vyriausybei, kuri jau padarė per daug žalos, neturėdama aiškaus tikslo, kuris šią žalą pateisintų.
Kito vokiečių dienraščio “Sueddeutsche” redaktoriai pažymi, kad vokiečiai seniai taip neatsiribojo nuo amerikiečių kaip šiandien. Dauguma vokiečių žodį “amerikietis” sieja su beatodairiškumu, smurtu ir puikybe. Dauguma jų greičiausiai sutiktų su Sigmundo Froido pareiškimu: “Amerika yra klaida.” Tai nenuostabu, atsižvelgiant į agresyvią Amerikos karo politiką. Tačiau bukas antiamerikietiškumas irgi būtų klaida. Visų pirma Amerikos ir Europos santykiai yra svarbus pasaulio stabilumo garantas. Antra, naujas antiamerikietiškumas gali paskatinti kraštutinius kairiuosius ir dešiniuosius. Dar neatsirado kraštutinė partija, kuri pasinaudotų didėjančiu antiamerikietiškumu, bet tai galėtų greit pasikeisti. Gali sustiprėti kraštutiniai dešinieji, kurie prieštarauja Vokietijos integracijai į Vakarus. Vokietija turi likti Amerikos drauge, bet nebijoti jos kritikuoti, kaip daro dabartinė vyriausybė. Tai geriausias būdas užkirsti kelią radikalizmui, mano “Sueddeutsche” redaktoriai.
“Kare žus šimtai tūkstančių žmonių. Tai bus moterų ir vaikų skerdynės. Amerika įklimps kaip Vietname”, - taip kalbėjo karo Afganistane priešininkai, primena vokiečių dienraščio “Welt” apžvalgininkas Žakas Šusteris. Laimė, taip neįvyko. Panašiai buvo ir su Kosovu, ir per pirmąjį Persijos įlankos karą, kai žuvo tik apie penkis tūkstančius Irako karių - keliais šimtais tūkstančių mažiau, negu prognozavo panašūs žyniai. Pagal viską, atrodo, kad ir dabar Irake nebus kitaip. Priešingai pirmam karui, šįsyk 80 procentų amerikiečių naudojamų ginklų bus tikslieji ginklai, o irakiečių kariuomenė šešiais šimtais tūkstančių karių mažesnė. Bet Vokietijoje niekas tuo nesidomi. Vien aimanuojama apie šimtus tūkstančių aukų, diskusijos pasižymi apokalipsiškais gąsdinimais. Taikomas stebėtinas dvigubas standartas - esą dėl karo kaltas ne Huseinas, o Bušas. Esą Bušas nepaiso tarptautinės teisės, pradeda karą ir nori Sadamą nuversti. Tiksliai taip, kaip Kosove, galima pridurti. Ir tuo metu amerikiečiai kaip vokiečiai nepaisė Saugumo Tarybos ir tarptautinės teisės. Neužteko vien antskrydžių, buvo siekiama Miloševičiaus pašalinimo. Jeigu ne antskrydžiai, Miloševičius dar šiandien tupėtų Belgrade. Bet šie dėsniai kažkodėl šįsyk negalioja. Norėdami suprasti kodėl, turime prisiminti vokiško antiamerikietiškumo istoriją, rašo Šusteris.
