Svarbiausioji šios dienos Vakarų spaudos tema - Irako karas. Ne pirmą mėnesį padėtį Persijos įlankoje aptarinėjantys apžvalgininkai galbūt paskutinį kartą apie karą rašo būsimuoju laiku. Apie tai skaitykite “Laisvosios Europos” žurnalisto Gintaro Aleknonio parengtoje trečiadienio (03.19) užsienio spaudos apžvalgoje.
Prezidentas Bušas mėgsta kaubojaus įvaizdį, - dienraštyje “New York Times” rašo Tomas Frydmenas. Daugelyje kaubojų filmų, šerifas, prieš įjodamas į miestą, suburia ištikimų piliečių grupę, kurie šauniai užsimaukšlinę skrybėles įjoja į miestą daryti tvarkos. O mes elgiamės priešingai. Bagdadan mes jojame vieniši ir savo šalininkus tikimės suburti tuomet, kai užimsime miestą. Tikiuosi, mums pavyks, nes tik taip galime išlikti savimi.
Pasak Frydmeno, net jeigu Bušo komanda į valdžią atėjo jau turėdama Irako veiksmų planą, Baltųjų rūmų užsienio politika buvo siaura, ideologizuota, ji atgrasė daugelį šalininkų, ne viena šalis įtariai žvelgia į priežastis, skatinančias Ameriką pradėti karą su Iraku.
Prezidentas tikina padaręs viską, kad būtų rastas diplomatinis sprendimas. Tačiau tai netiesa, - mano “New York Times” apžvalgininkas. Pirmojo Persijos įlankos karo išvakarėse Amerikos užsienio reikalų ministras Džeimsas Beikeris Ženevoje akis į akį susitiko su Irako užsienio reikalų ministru. Tai buvo paskutinė pastanga išsaugoti taiką ir pasaulis pamatė, kad tuomet būtent Irakas atsisakė taikaus sprendimo. Šį kartą pasaulis išvydo tik vieną prezidento Bušo kelionę - jis net neperskrido per Atlantą ir pasiūlė karo planą dviem vieninteliams sąjungininkams.
Karą mes iš esmės pradedame vieni, mums graso opozicija - net ne arabų minios, o pasaulio gatvės. Visi norėtų, kad padėtis būtų kitokia, tačiau per vėlu ką nors keisti.
Irakas turi pasiduoti, kitokio pasirinkimo jis neturi, - rašoma britų dienraščio “Guardian” redakciniame straipsnyje. Bagdado režimas turėtų atsisakyti valdžios ir šalį perduoti Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos globai. Sadamas Huseinas su sūnumis ir ištikimaisiais pagalbininkais turėtų priimti Amerikos siūlymą ir išvykti iš šalies - kol dar gali tą padaryti. Pasidavimas dabar yra vienintelė išeitis, tik taip galima išvengti alinančio karo, kuris gali pareikalauti tūkstančių žmonių gyvybių, o rezultatas vis tiek bus tas pats - Irakas bus užimtas.
Iš principo nėra gerai, kai nepriklausomos šalies - net jeigu tai yra Irakas - vyriausybė yra nuverčiama tokiu būdu. Nemalonu ir teisiškai sunkiai pagrindžiama, kad Amerika ir Britanija imasi jėgos be Jungtinių Tautų Organizacijos pritarimo. Sadamo režimo bjaurumas ir grėsmė, kurią jis ateityje gali kelti pasauliui, nuogąstavimų dėl karo teisėtumo nesumažina. Prevencinių veiksmų pavyzdys ypač skausmingas Britanijai, kuri tiki, kad tarptautinių santykių problemos geriausiai gali būti sprendžiamos remiantis įstatymais ir pasikliaujant tarptautinėmis institucijomis. Tačiau tikrovė tokia, kad Jungtinės Valstijos imsis įgyvendinti savo valią visomis savo karinėmis galiomis. Ir karą gali sustabdyti tik besąlygiškas kapituliavimas.
Be abejonės, mūšio lauke Amerika laimės ir, ko gero, nesunkiai, - dienraštyje “International Herald Tribune” rašo Polas Krugmanas. Už save kalba skaičiai - paskutinių metų Amerikos karinės išlaidos siekė keturis šimtus milijardų dolerių, o Irako vos pusantro milijardo.
Man didžiausią nerimą kelia būsimojo karo padariniai - ir ne tik pokarinė Irako okupacija. Kas bus su visu pasauliu ir Amerika po karo?
Bušo vyriausybei nelabai rūpi visame pasaulyje kylantis pasipiktinimas. Regis, kad valdžia įsitikinusi, jog kitų šalių požiūris pasikeis, kai visi matys, kaip džiūgaujantys irakiečiai pasitinka amerikiečių karius. Arba požiūrį privers pakeisti ant Irako krintančių bombų gausa.
Tačiau Amerikos valdžia apsirinka, - mano Krugmanas. Ir po pergalės Irake pasaulis netikės Amerika, nes Bušo vyriausybė aiškiai parodė, kad jai negalioja jokios taisyklės. Juk ši Amerikos valdžia pasakė europiečiams - velniop visuotinį klimato atšilimą, ji pasakė Rusijai - velniop raketų gynybos sutartis, ji pasakė besivystančioms šalims - velniop vaistų atpiginimą. Meksikai atsakyta sprendžiant imigracijos problemą, įžeisti turkai, pasitraukta iš Tarptautinio baudžiamojo teismo. Ir visa tai padaryta vos per dvejus metus. Ar galima karine jėga įgyti pasitikėjimą? - klausia “International Herald Tribune” apžvalgininkas.
Tie, kurie mano, kad Irako karas kilo dėl naftos, turėtų apsvarstyti ir kitas galimybes, - dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Holmanas Dženkinsas. Karo būtų buvę galima išvengti, jeigu Prancūzija ir Rusija nebūtų susiviliojusios Irako naftos sandėriais ir nebūtų skatinusios Sadamo Huseino tikėjimo išgyventi prekybos draudimų karą.
Irakas yra menkiausiai išsivysčiusi naftos turinti Artimųjų Rytų šalis, kurios naftos ištekliai blogiausiai ištirti. Tačiau ir dabar žinoma, kad Irako naftos ištekliai siekia ne mažiau kaip šimtą dvidešimt milijardų barelių ir nusileidžia tik Saudo Arabijos atsargoms. Vos atėjęs į valdžią Huseinas šalies naftos verslo pajamas leido per savo sąskaitas, už šiuos pinigus pirko ginklus ir papirkinėjo sąjungininkus. Nafta buvo svarbiausia jo korta dvylika metų vykusiame prekybos draudimų žaidime.
Paskutiniu metu Irakas derėjosi su Rusija dėl savo naftos išteklių panaudojimo. Maskva prašė Amerikos ir Irako išeivijos garantijų, kad pasikeitus valdžiai senų susitarimų bus laikomasi. Naftos gavybos sutartys padėjo Irakui laiduoti Rusijos ir Prancūzijos paramą - tikina “Wall Street Journal” apžvalgininkas.
Irako karinės pajėgos yra pasmerktos pralaimėti, o Sadamas Huseinas neteks valdžios, kuria naudojosi dvidešimt trejus metus, - dienraštyje “Daily Telegraph” rašo Džonas Kyganas. Kokių išeičių gali ieškoti Sadamas? Valdovai retai renkasi tremtį. Regis, kad paskutinį kartą valdovas iš šalies pasitraukė 1930-aisiais - tačiau taip pasielgęs Ispanijos karalius Alfonsas buvo konstitucinis monarchas ir galėjo išvykti iš tėvynės nesibaimindamas padarinių.
Sadamo atvejis ne toks, - teigia britų apžvalgininkas. Net ir savo šalyje Huseinas nesijaučia saugiai - jis blaškosi tarp savo dvidešimties rūmų, niekada du kartus paeiliui nenakvoja toje pačioje vietoje, dar prieš aušrą išvyksta į kitą vietą, net jo šeima nežino, kur jis nakvoja. Pasak “Daily Telegraph”, Irako valdovas bijo ne tik užsienio šalių specialiųjų tarnybų, jis baiminasi ir tautiečių. Juk šimtai tūkstančių irakiečių tapo Huseino aukomis.
Kur galėtų bėgti Sadamas? 1991-aisiais Irakas savo lėktuvus gelbėjo pasiųsdamas juos į Iraną. Tačiau ar Teheranas sutiktų priimti patį Huseiną, kurio atstatydinimo reikalavo 1988 metais kaip svarbiausios Irako ir Irano karą baigiančios taikos sąlygos?
Gal Sadamas galėtų glaustis Saudo Arabijoje, kurios valdovų šeima turi daugybę rūmų. Bet tai apsunkintų Saudo Arabijos santykius su Amerika. Rusija, buvusios tarybinės Azijos respublikos, Sudanas. Libija, Pakistanas... Dėl įvairių priežasčių visos šios galimybės nelabai tikroviškos. Tokiomis aplinkybėmis lieka vienintelė išeitis, kurią Huseinas ir renkasi - kova. Atsakydamas į Bušo ultimatumą Huseinas Irakui žadėjo pergalę. Tačiau tokios galimybės nėra. Tikėtiniausia, kad panašiai, kaip ir 1999-aisiais, dauguma Irako karių stengsis kiek galima greičiau pasiduoti į nelaisvę. Jeigu Sadamas turės ištikimų gynėjų, kurie bus pasiryžę kautis iki galo, amerikiečiai tikriausiai apsups tą ruožą ir tikėsis, kad apsiaustis padarys savo. Bagdadas netaps Stalingradu, - tikina britų apžvalgininkas.
