Trečiadienį (03.05) “Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Andriaus Kunčino parengtoje pagrindinių Vakarų dienraščių apžvalgoje skaitykite ne tik apie vyraujančią Irako temą, bet ir apie 50-ąsias Stalino mirties metines.
Mažiausiai dešimties įtakingų Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos dienraščių straipsniai apie slogią Rusijos sukaktį prasideda tais pačiais žodžiais: “prieš 50 metų mirė Josifas Stalinas”. En Eplbaum “Washington Post” iškart patikslina: “tiksliau sakant, Stalino pakalikas pranešė, kad jis mirė. Gali būti, kad Stalinas mirė prieš dvi ar porą dienų, bet jo mirties aplinkybės taip apipintos sąmokslų teorijomis, kad net dabar, po 15 “glasnosties” metų, apie jo mirtį nežinoma nieko: nei laikas, nei aplinkybės, nei medicininės priežastys”. Britų dienraštyje “Independent” Džonatanas Haris remiasi Stalino dukters prisiminimais, kaip “prieš penkiasdešimt metų ant sofos tysojo papilkėjęs senas vyras, kurio lūpos juodo. Jis palengva duso nuo insulto padarinių, bet žmonės aplinkui jo taip nekentė, kad paliko 10 valandų merdėti, nekviesdami gydytojo. Duktė prisimena, kaip Stalinas net pakeliui anapus sykį kilstelėjo kairę ranką ir tame geste buvo tiek pat nesuvokiamos grėsmės, kaip ir visą jo gyvenimą. Stalinas mirė nė kiek nepasikeitęs: toks pat paranojiškas, kupinas neapykantos ir prakeiksmų pasauliui”. Anot Maiklo Vainso, kurio straipsnį “Nauji tyrimai palaiko teoriją, kad Stalinas buvo nunuodytas” spausdina “New York Times”, kruopštus tarybinių archyvų tyrimas leidžia spėti, kad Stalinas buvo nunuodytas tikriausiai siekiant išvengti gresiančio karo su Jungtinėmis Valstijomis. Vainsas remiasi nauja 400 puslapių knyga “Paskutinis Stalino nusikaltimas”, kurios autoriai spėja, kad toks karas buvo arčiau, nei daugeliui už Kremliaus sienų tuomet atrodė. 20 puslapių skrodimo išvadose pabrėžiama, kad Stalinas mirdamas, be kitų dalykų, kentėjo nuo itin gausaus kraujavimo skrandyje. Knygos autoriai Vladimiras Naumovas ir Džonatanas Brentas daro prielaidą, kad Staliną žiurknuodžiams naudojamu bespalviu, beskoniu ir bekvapiu kraujo skystintoju kažkas nunuodijo per paskutinę jo vakarienę su keturiais politbiuro nariais Lavrentijumi Berija, Georgijumi Malenkovu, Nikita Chruščiovu ir Nikolajumi Bulganinu. Naumovo ir Brento nuomone, tikėčiausias Stalino nuodytojas buvo Berija, 15 metų išbuvęs jo niekinamu slaptosios policijos vadu.
Vis dėlto dauguma Stalino mirties metinėms skirtų straipsnių nagrinėja diktatoriaus palikimą. Maša Lipman “Washington Post” straipsnį pradeda žodžiais: “prieš 50 metų Rusija išsivadavo nuo užsitęsusio košmaro, nuo žmogaus, kuris išžudė milijonus savo tėvynainių, tris dešimtmečius murkdė šalį kruviname terore... Jo valdymo metais kiekvienas vyras ir moteris žinojo, kad bet kuriuo paros metu gali būti areštuotas, kankinamas ir nužudytas arba ištremtas į koncentracijos stovyklą. Persmelkti mirtinos baimės tarybiniai žmonės jį garbino, aukojo savo kaimynus, žmonas, vyrus, motinas ir tėvus. Išduoti valdžiai savo kolegas ar gimines su viltimi pratęsti savo paties egzistenciją tapo visuotinai įprasta praktika: “Jei tu mirsi šiandien, aš sulauksiu rytojaus”, - cituoja Lipman vieną Stalino laikų posakį “Washington Post”.
Britų “Guardian” Džonatanas Frydlendas savo straipsnį pavadino “Stalinas gyvas”. Jis rašo: “šiomis dienomis, norint, kad į Rusiją būtų atkreiptas dėmesys” reikia dviejų paauglių moksleivių, apsimetančių lesbietėmis iš popmuzikos grupės TATU, kurios ant scenos bučiuotųsi ir glamonėtųsi. Tačiau buvo laikai, kai Maskva pasaulyje reiškė tiek, kiek šiandien Vašingtonas. Pusė pasaulio tuomet buvo jos vergas, kita pusė tūnojo jos šešėlyje. Šiandien atrodo, kad tie laikai seniai praėjo ir gyvi tik istorijos vadovėliuose bei memuaruose, bet Stalino mirties sukaktis yra gera proga įsitikinti, kad taip galvoti netikslu. Stalinui mirus Tarybų Sąjunga nežinojo, kaip reaguoti: ar gedėti, kad nebeliko vado, kuris atsilikusį valstiečių kraštą pavertė pasaulio pramoniniu milžinu, įveikusiu ir nacių režimą, ar džiūgauti ir švęsti, kad nusibaigė tironas, persekiojimu, baime, mirties stovyklomis ir lengvai išvengiamais masiniais badmečiais išžudęs milijonus? Toks netikrumas tebegyvas šiandien, rašo Frydlendas. Jei tebegyvas klausimas, ar Staliną gretinti su Hitleriu, ar verčiau gerbti už jo laimėjimus, vadinasi, tebegyvas ir pats Stalinas. Naujausios apklausos rodo, kad gal 37 procentai rusų mano, jog Stalinas jų tėvynei padarė daugiau gero negu blogo, ir vos 29 proc. mano, kad jis buvo kraugerys diktatorius. Frydlendas primena prezidento Putino pastangas įtikti Rusijos visuomenės nuomonei seno himno, vėliavos ir herbo grąžinimu. “Washington Post” primena Rusijos komunistų vadą Genadijų Ziuganovą, kuris Staliną vadina “tvirčiausia Rusijos renesanso figūra”.
“Daily Telegraph” redakciniame straipsnyje sako, kad “likimas Stalinui yra gailestingas. Jo nusikaltimai grimzta užmarštin, nors jo didysis varžovas Hitleris be konkurencijos tapo visuotiniu beatodairiško blogio sinonimu. Holokaustą ir nacių okupaciją prisimename įvairiausiais pavidalais, o kur paminklai nesuskaičiuojamoms Stalino aukoms? Stalino sukurto režimo ir ideologijos, kuri pasklido po Europą, Aziją, Artimuosius Rytus, Afriką ir Pietų Ameriką, tiesioginių ir netiesioginių aukų skaičius vertinamas 100 milijonų žmonių. Nacių - 25 milijonais. Nepaisant visiškai akivaizdaus Stalino rasizmo ir kitų jam būdingų Hitlerio bruožų, komunizmas ir nacizmas šių dienų pasaulyje tebevertinami dvigubu matu, o tai yra pagrindinė Stalino nebaudžiamumo priežastis, - rašo “Daily Telegraph”.
Džonatanas Haris “Independent” priduria, kad daugeliui žmonių Stalino sugretinimas su Hitleriu atrodo įžeidžiantis ir netikęs. Hario požiūriu tikrai netikęs, nes Stalinas daugeliu atžvilgių buvo dar blogesnis. Haris cituoja Stalino nusikaltimų tyrinėtoją Aleksandrą Jakovlevą, kuris Stalino aukų skaičiumi laiko 30 milijonų. Tai 10 tūkstančių rugsėjo 11-ųjų kartu sudėjus. Taip, Stalinas padėjo nugalėti nacizmą, bet tą patį būtų daręs bet kuris Rusijos vadovas, kurį pultų Hitlerio armija. Nacizmo sąjūdis dabar nustumtas į politinio gyvenimo pakraštį ir smarkiai suvaržytas. Bet stalinistai tebevadovauja kelioms pasaulio valstybėms, kurių bendras gyventojų skaičius pranoksta Britaniją. Haris cituoja Britanijos stalinistų suvažiavimo šūkius, esą “mums dar ne galas, dar turime Kubą ir Šiaurės Korėją!”. Straipsnio autorius sutinka, kad tai tiesa, priduria Iraką ir sako, kad Britanijoje daugelis niekada į stalinizmo košmarą nežiūrėjo rimtai. Yra net tokių kaip parlamentaras Džorždas Gelovėjus, kuris atvirai saliutuoja Huseinui žodžiais “sveikinu jūsų drąsą, jėgą ir nenuilstančią dvasią”, Fidelį Kastro vadina “smagiu ir visai nebaisiu vyruku”, pats prisiskiria “stalinistinei kairei”, kuriam Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia gyvenimo katastrofa. Haris ragina įsivaizduoti, kaip atrodytų, jei tokie kaip Gelovėjus atvirai cituotų ir prisiskirtų prie fašistinės ideologijos? “Nesuprantu, kodėl kai kuriems žmonėms taip nesinori atsiriboti nuo to baisaus Rusijos autokrato? - klausia Haris “Independent”, sakydamas, kad geriausias būdas Stalino mirties metinėms paminėti yra pagalba organizacijai “Amnesty International” surinkti kuo išsamesnius duomenis apie žmogaus teisių pažeidimus Kuboje, Šiaurės Korėjoje ir, nors jau nebeilgai, Irake. O Gelovėjų pašalinti iš leiboristų partijos.
Denas Maklaflinas Airijos dienraštyje “Irish Times” sutinka, kad Stalino palikimas tebegyvas, cituodamas artimo Andrejaus Sacharovo draugo Sergejaus Kovaliovo žodžius, kad tyrinėdami kruvinus Stalino valdžios dešimtmečius, rusai ignoruoja Stalino šešėlį, kuris gaubia Vladimiro Putino Kremlių ir visą Rusiją. “Tai nereiškia, kad Putinas - stalinistas arba kad ketina grąžinti koncentracijos stovyklas ir tiesioginę cenzūrą. Ne, tai būtų pernelyg paprasta, - sako Kovaliovas ir tęsia. - Putino kelyje į tai, ką jis vadina “reguliuojama demokratija”, yra kur kas subtilesnis ir todėl ypač pavojingas stalinizmo braižas”. Stalino laikais valdyti kiekvieną gyvenimo aspektą buvo įmanoma pačiais žiauriausiais metodais, bet šiais laikais Kremlius pakankamai įžvalgus, kad suprastų, jog nei gulagų, nei politinės cenzūros nebereikia. Kovaliovas nurodo kai kurių laikraščių ir televizijos stočių uždarymą, kuris primena laikus, kai rusai tiksliai žinojo, ką galima sakyti, ko ne. “Stalino represijos, badmečiai, kolektyvizacija, priverstinė industrializacija, tremtys - viskas buvo skirta baimės ir masinio nepasitikėjimo kurstymui. Gerokai iki Stalino Rusijoje gyvavo veidmainystė, įtarumas, šunuodegiavimas, suktybė, ksenofobija. Visas šias tamsiausias rusiškos psichikos savybes Stalinas sustiprino ir jomis pasinaudojo”, - sako Kovaliovas. Jo nuomone, ne žilagalviai pensininkai šiandien kursto stalinizmą, bet “jaunas ir energingas” Kremlius, kuris įvaldė pakoreguotą jo versiją, - rašo Maklaflinas “Irish Times”.
Frydlendui, rašančiam “Guardian”, atrodo, kad giliausią pėdsaką Stalinas paliko kairiajame politikos sparne. Stalino žiaurumai ir kraštutinumai įvarė nepagydomą skeptiškumą bet kokios esminės permainos atžvilgiu. Atsirado iškreiptas požiūris, jog kiekviena revoliucija neišvengiamai baigsis kraujo jūra, o kaip tik Stalinas yra neginčijamas įrodymas. Kairuolišką politiką tokia fobija laiko paralyžiuotą, jau gerą šimtmetį Stalino lavono įšalu prikausčiusi prie tursenimo po “laipsniškas reformas”, rašo Frydlendas, turėdamas omeny Huseiną ar Kimą Jon Irą.
Vladimiras Tismanenu “Wall Street Journal” straipsnyje “Paskutinis Stalino šypsnys” rašo apie stalinistinį tautinio nepakantumo palikimą. “Iš pažiūros politinės kairės ideologija atrodo visiškai nesuderinama su antisemitizmu. Tikrovėje perdėm dažnai, pradedant Karlo Markso antiburžuaziniu ir drauge antisemitiniu atsišaukimu “Žydų klausimas”, daugelis kairiajai ideologijai simpatizuojančiųjų žydus sieja su pinigais, miglotais sandėriais ir turtokratija. Pastaraisiais dešimtmečiais, kai Jungtinės Valstijos tapo pasauliniu kapitalizmo nešėju ir simboliu, antisemitizmas, antikapitalizmas ir antiamerikanizmas sumišo į vieną mišrainę, kuri, nors ir labai margaspalvė, tapo itin galingu politiniu prasimanymu. Stalinas yra vienas pagrindinių šio prasimanymo autorių. Jis jį taip įtvirtino, kad tas ir šiandien tebėra vienas ryškiausių jo epochos palikimų.
“Washington Post” spausdina Čekijos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose Martino Palošo straipsnį “Pernelyg gerai pažįstame diktatorius”, kuriame jis sako, kad Rytų ir Vidurio Europos valstybių gretinimasis prie Jungtinių Valstijų nėra susijęs su išsilaisvinusiųjų noru tuojau pat susirasti naują šeimininką, bet su noru įprasminti patirtį. “Mes žinome, kokia pavojinga yra diktatūra, ne vien tiems, kurie atsidūrė jos vergovėje, bet ir kaimynams bei visai žmonijai. Tokia sistema pati savaime yra masinio naikinimo ginklas. Iraką valdo diktatorius, panardinęs šalį į siaubą. Jį sunkiai įsivaizduoja tie, kurie patys nepatyrė nužmoginančio totalitarinio režimo”, - rašo Palošas, pasisakantis už Irako nuginklavimą ir naują Jungtinių Tautų rezoliuciją.
Istorija kartojasi, - rašo “Wall Street Journal” redaktoriai apie Stalino palikimą. Kaip ir Stalino laikais, pasaulis kupinas “naudingų idiotų”, kurie ragina “taikos vardan išlaikyti Huseino ir Kimo Jon Iro diktatūras jų valstybės ribose”. Huseinas irgi turi savas popžvaigždžių ir garsenybių kariaunas Vakaruose, kurios tvirtina, kas niekas neturi moralinės teisės jį nuversti. Bet jei kliausimės istorija, Sadamui nevertėtų pernelyg pasikliauti šitokia parama. Netrukus po Stalino mirties pasmerkti jį tapo madinga. Dalis rusų šiandien renkasi Maskvoje paminėti didžiojo vado mirties metinių. Būrelį caro mirties paminėti susirinkusių žmonių Stalinas būtų nurodęs paprasčiausiai iššaudyti nė nemirktelėjęs. Sunku sugalvoti tinkamesnį pavyzdį apie tai, kaip gyvenimas vis dėlto pasitaisė. Ypač Rusijoje, - baigia “Wall Street Journal”.
