Vakarų spauda toliau komentuoja Irako karą ir žiniasklaidos vaidmenį jame. Šiandien žurnalistų būgštavimai dėl karo eigos susilaukė nemažai kritikos. Pirmadienio (03.31) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Dienraščio “New York Times” redaktoriai svarsto, ar amerikiečių bombos ir raketos tikrai tokios tikslios, kaip tvirtinama. Irakiečių teigimu, amerikiečių bombos praėjusį savaitgalį nužudė daugelį nekaltų civilių. Amerikos karo vadų teigimu, čia gali būti kaltos ne jų bombos, o irakiečių priešlėktuvinė gynyba. Šiaip ar taip, įvykiai sukėlė pasipiktinimą Amerika ir sužadino užuojautą Irakui. Amerikos karo vadai įrodinėja savo ginklų tikslumą pasikliaudami įspūdingais vaizdo įrašais, kuriuose, pavyzdžiui, raketos sunaikina po tiltu stovintį tanką nepakenkdamos tiltui. Tačiau jie nerodo vaizdo įrašų bombų, kurios į savo taikinius nepataikė, ir nepateikia duomenų apie nuklydusias raketas. Amerikiečiai tikrai labai stengiasi nepataikyti į civilius, tačiau nelaimių nebus išvengta. Gyrimosi apie ginklų tikslumą minusas - pasaulis tikisi, kad tokių nelaimių nebus.
Britų dienraščio “Guardian” redaktoriai mano, kad būtų politinė ir taktinė klaida dabar atitraukti britų pajėgas. Pažymima, kad dauguma britų dabar remia karius ir vyriausybės politiką Irake, taip pat kad britų kariai vaidina svarbų vaidmenį saugodami naftos telkinius, vežiodami humanitarinę paramą. Jie atsakingi už Basros apsiaustį ir atlieka šį darbą atsižvelgdami į žmonių gyvybę labiau negu amerikiečiai. Bet britai atskleidė Amerikos politikų klaidas: Sadamas dar nenuverstas, žuvo daugiau civilių, negu tikėtasi, o irakiečiai savo “išvaduotojų” dar nesveikina. Galbūt jie bijo, bet galbūt antpuolis sužadino jų nacionalizmą. Blogiausia dabar būtų palikti Huseiną valdžioje, tačiau daugelis britų būgštauja, kad karas gali dar ilgai užtrukti ir rezultatas gali atrodyti ne itin sėkmingas, - perspėja dienraščio “Guardian” redaktoriai.
Dienraščio “Wall Street Journal” redaktoriai tvirtina, kad daugybė irakiečių sveikina koalicijos karius, tačiau mano, kad irakiečiai galbūt dar entuziastingiau juos sveikintų, jeigu Amerika būtų glaudžiau bendradarbiavusi su irakiečių opozicija, pavyzdžiui, su Irako Tautos susirinkimu. Irako Tautos susirinkimo vadovas Achmedas Chalabis aiškino, kad invazija kol kas neatrodo kaip išvadavimas, nes joje nedalyvauja irakiečiai. Susirinkimo pasiekimai nemenki - jam priklauso kurdai, sunitai ir šiitai, jam pavyko išstumti Huseino pajėgas iš kurdų žemių, prikalbinti Amerikos Kongresą 1998 metais paskelbti Huseino nuvertimą oficialia Vašingtono politika ir paskirti opozicijai beveik šimtą milijonų dolerių. Tačiau dėl sunkiai suvokiamų priežasčių Amerikos užsienio reikalų ministerija šios grupės nemėgsta, o CŽV jau seniai klaidingai mano, kad Huseiną nuvers karininkai. Irako Tautos susirinkimo kovotojai ir žinovai neįtraukiami į koalicijos pajėgų veiklą pietuose, kur jie galėtų padėti atskirti draugus nuo priešų ir paskatinti irakiečius prisijungti prie veiksmų prieš Huseiną. Prezidentui Bušui reiktų pasidomėti šiuo klausimu, - rašo “Wall Street Journal” redaktoriai.
Britų dienraščio “Daily Telegraph” apžvalgininkė Barbara Amiel gvildena, kodėl Turkijos parlamentas neleido koalicijos kariams žygiuoti per Turkiją. Anot jos, nors joks Turkijos politikas to viešai nepripažįsta, nemažai žiniasklaidos šaltinių pranešė apie Vokietijos ir Prancūzijos grasinimus, kad jeigu Ankara sutiks su koalicijos prašymu, apie narystę Europos Sąjungoje galima pamiršti. Turkams tai siaubingas grasinimas - narystė Europos Sąjungoje jiems tarsi švytintis, stebuklingas kardas. Tačiau pataikaudama Vokietijai ir Prancūzijai, Turkija tik sustiprino šių šalių planą paversti Europos Sąjungą Amerikos ir jos puoselėjamų liberalių vertybių priešu. Šis priešiškumas Amerikai neturi logiško pagrindo - jis grindžiamas įtarimu, kad Amerika rengia kažkokį sąmokslą prieš Europą, tarsi Amerika sąmoningai siektų pavergti jos ekonomiką ir kultūrą. Esą siekdama integruotis į Vakarus, Turkija privalo padėti Vokietijai ir Prancūzijai Vakarus susilpninti. Turkai nesupranta, kad vokiečiai ir prancūzai - mažiau vakarietiški negu amerikiečiai. Turkija turėtų pamiršti apie naują prancūzų imperiją ir geriau šlietis prie Šiaurės Atlanto koalicijos, - siūlo Amiel.
Amerikai gresia keturi liberalios apokalipsės riteriai: legalizmas, minkštaširdiškumas, technofilija ir žiniasklaida, - britų dienraščio “Independent” puslapiuose perspėja Briusas Andersonas. Amerikoje įstatymai labai gerbiami ir nors Huseinas nepaiso keliolikos Jungtinių Tautų rezoliucijų, reikalaujama jų dar daugiau. Technofilijos pavojus - žadamas švarus karas, be aukų, be nuostolių, nors, kaip primena britų karo vadai, visi karai yra kruvini. Andersono nuomone, leisti žurnalistams keliauti su kariais - klaida. Tai esą tik skatina baimę ir neviltį. Kasdien pranešama apie kiekvieną smulkiausią nuostolį. Tai trukdo matyti didesnį paveikslą. Žurnalistai nesupranta skirtumo tarp taktikos ir strategijos. Jeigu Rumsfeldas ir įsakė greičiau pradėti karą, negu siūlė generolai, kariuomenė vis vien labai sėkmingai įsitvirtino Irake. O žuvusiuosius karius reikia ne vien apraudoti - jais reikia didžiuotis. Jie laisvai pasirenka šį sunkų darbą, nors galėtų gyventi patogiai. Jų dėka žmonės Artimuosiuose Rytuose ateityje gyvens oriau, - rašo Briusas Andersonas dienraštyje “Independent”.
Dienraščio “Financial Times” puslapiuose karo mokslų dėstytojas Lorensas Fridmanas kritikuoja žurnalistus, kurie esą praneša apie atskirus susirėmimus neatsižvelgdami į didesnį paveikslą. Anot Fridmano, britų ir irakiečių tankų kova, kuri įvyko praėjusį ketvirtadienį - būdinga. Keturiolika britų tankų sunaikino panašų skaičių Irako tankų neprarasdami nė vieno savo. Irakiečiai tiesiog nepajėgūs pasipriešinti geresniems koalicijos ginklams. Bet kai kurie žurnalistai jau lygina karą Irake su Vietnamo karu, nors jie iš esmės skirtingi. Vietname amerikiečiai įklimpo gindami nepopuliarią vyriausybę nuo priešo, kurį sėkmingai aprūpino Kinija ir Rusija. Šiaurės Vietnamo nemėginta užkariauti, nepavyko nutraukti Vietkongo tiekimo linijų. Irake priešui nėra nei kur slėptis, nei kur gauti daugiau ginklų ir šaudmenų. Daugybė Bagdadą supančių divizijų nukreiptos į šiaurę ir jas būtų sunku pervežti saugiai į pietus. Anksčiau ar vėliau svarbiems daliniams pritrūks reikmenų ir jie nebepajėgs kariauti. Irako partizanai erzina, tačiau, atrodo, nepajėgia nutraukti koalicijos tiekimo linijų. Dar laukia sunki politinė kova. Kovos Bagdado gatvėse turės neigiamą politinį poveikį. Kare svarbiausia atkirsti priešo pajėgas, ir fiziškai, ir politiškai, - rašo karo mokslų dėstytojas Fridmanas.
Bet vokiečių dienraščio “Sueddeutsche” puslapiuose Peteris Muenchas šaiposi iš Vašingtono pareigūnų - esą priešo veiksmų nenumatė Pentagono kompiuteriai. Pasak Muencho, Irako kariuomenė galbūt prastai ginkluota ir demoralizuota, bet ji to nerodo. Dėl to karas bus ilgesnis ir kruvinesnis, nei tikėtasi, ir su lig kiekviena diena Vašingtonas tolsta nuo kiekvieno savo tikslo. Amerikiečiai skundžiasi, kad priešas kovoja neteisėtai, pasikliaudamas savižudžiais ir neuniformuotais partizanais, kurie slapstosi už civilių. Bet nejaugi amerikiečiai tikėjosi, kad irakiečiai kovos pagal karo taisykles. Dabar ima suktis užburtas ratas - kuo ilgiau truks karas, tuo stipresne jėga turės pasikliauti koalicijos pajėgos ir tuo stipresni atrodys Irako kariai. Miestų bombardavimas sustiprina piliečių ir vyriausybės solidarumą, nors norima piliečius ir vyriausybę sukiršinti. Irakiečiai būtų dėkingi už švarų ir greitą karą, bet amerikiečiai dabar ruošiasi ilgam ir nešvariam karui. Kaip tai padės laimėti irakiečių pritarimą? Neaišku.
