Vakarų dienraščiai toliau komentuoja karą Irake. Pasitaikė nemažai pastabų apie žiniasklaidos vaidmenį jame. Antradienio (03.25) užsienio laikraščių apžvalgą parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys.
Nei Klauzevicas, nei Sun Cu nepataria karo vadams, kaip elgtis su žiniasklaida, pažymi Lučianas Truskotas dienraštyje “New York Times”. Tačiau abu sutinka, kad būtina nesuteikti priešui svarbios informacijos apie karo planą, pajėgų dydį ir panašiai, kad galima būtų jį apgauti. Pentagonas šįsyk elgiasi visiškai atvirkščiai ir puikiai išnaudoja žiniasklaidą. Pasaulio televizoriuose mirga sprogstantys rūmai ir sparti šarvuočių pažanga Bagdado link. Žurnalistams leidžiama netgi keliauti su kariais. Žiniasklaida iš to džiaugsmo žengia koja kojon su kariuomene. Pentagonas nesugriovė Irako ryšių infrastruktūros, nes žino, kad Irako vadovai žiūri tas pačias laidas, kurias matome visi. Naujo atvirumo tikslas - išgąsdinti Bagdadą, parodyti, kad priešintis - beprasmiška. Bušo vyriausybei pavyko paversti žiniasklaidą ginklu. Bet tai rizikinga ir gali atsirūgti - koalicijos kariuomenės aplenkti irakiečiai partizanai, stebėdami pranešimus, sužinos šį tą apie kariuomenės veiksmus.
Britų dienraščio “Financial Times” puslapiuose Lionelis Barberis sutinka su generolu Tomiu Frenksu, kad šis karas - nepanašus į ankstesnius. Įspūdinga ne tik kariuomenės sparti kelionė į sostinę, bet ir koalicijos pajėgų vykdomas psichologinis karas, kurio tikslas - pakirsti Irako karių pasitikėjimą savimi. Anksčiau Pentagonas ir Britanijos gynybos ministerija ribodavo žurnalistų veiklą kovos lauke, nes bijojo neigiamų pranešimų poveikio. Naujas atvirumas turi keleriopą poveikį: visuomenė jaučia glaudesnį ryšį su kariais, nes jų daugiau mato, žiniasklaida išmoksta apie kariavimą. Pentagonas tikisi, kad tai skatins žurnalistus karo veiksmus vertinti santūriau, užuot rodžius tik kraupiausius vaizdus ir nesėkmes. Bet tai sukelia problemų žiniasklaidai - žurnalistams, keliaujantiems su kariais, sunku išlaikyti neutralumą. Žiniasklaida taip pat pareigingai praneša, kad Pentagonas nežino, ar Sadamas Huseinas gyvas, o tai kenkia irakiečių karių moralei.
Dienraščio “Wall Street Journal” apžvalgininkas Džordžas Meloanas sutinka, kad šis karas neprimena ankstesnių. Galime per televiziją stebėti Bagdado bombardavimą, o sostinės gyventojai kasdien vaikščioja gatvėse, eina į parduotuves, kavines, naktį miesto šviesos žiba, tarsi karo nebūtų. Irakiečiai įsitikino, kad kariuomenės bombos labai taiklios, užtat jie nebijo. Bet jie nežino, kad Rusijos ginklų pramonė Sadamą aprūpino įranga, kuri trukdo raketų taikymui. Galbūt ji kol kas neveiksminga, bet jeigu ji būtų suveikusi, būtų daug daugiau civilių aukų. Nenuostabu, kad Rusijos prezidentas nenorėjo karo su Iraku - Irakas juk geras klientas. O civilių aukos tarnautų Huseino propagandos tikslams. Dar nebuvo tokio atsargaus karo, kaip šis karas, rašo Meloanas, ir žurnalistams dar nebuvo suteiktas toks vaidmuo karo lauke. Atrodo, kad strategija veiksminga - Bušo ir Bleiro populiarumas šoktelėjo, liaudis labiau linkusi pasitikėti karo vadais, kadangi neslepiami nemalonūs incidentai kaip brolžudiškas išpuolis Kuveite.
Britų dienraštis “Times” perspėja nesitikėti greitos pergalės. Kovai su Respublikos gvardija prie Bagdado reiks daugiau negu vienos divizijos. Taip pat reiks didžiulių antskrydžių. Ateinančiomis dienomis bus stiprinamos koalicijos pozicijos prie Bagdado, bus kuriamos tiekimo linijos, reikia įveikti fanatikus Basroje, Nasirijoje ir Nadžafe. Konsolidacija nereiškia pato. Irako karas nemažiau sudėtingas už Persijos įlankos arba Kosovo karą, o šie truko porą mėnesių. Svarbu nepamiršti ir tai, kad lig šiol žuvo palyginti labai mažai koalicijos kareivių. Pajėgas pietuose puldinėja partizanai, kurie neturi ateities be Sadamo. Šią grėsmę būtų lengva pašalinti masišku miestų bombardavimu, bet sąjungininkai nenori sugriauti Irako, tad kovoti sunkiau.
Vokiečių dienraščio “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Bertoldas Koleris primena, kad demokratiškose visuomenėse karo pradžia nereiškia, jog nebegalima dėl karo ginčytis. Koleris gvildena karo reikšmę tarptautinei politikai. Karas parodė, kad Jungtinėms Tautoms be Amerikos galios gresia Tautų Lygos likimas - nereikšmingumas. Karas, kaip pati Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos struktūra, rodo, jog valstybės toli gražu nėra lygios viena kitai. Karas suskaldė Europos ir Amerikos santarvę, dabar Vokietija ir Prancūzija stengiasi varžyti Ameriką, kaip kadaise stengtasi Tarybų Sąjungą. Karas parodė, kad Amerika, kaip kitos šalys, dalyvauja tarptautinėse organizacijose tik jeigu tai tarnauja arba nekenkia jos interesams. Taip bus ir ateityje, kol interesai apibrėžiami tautinės valstybės požiūriu. Europos politikų užduotis: prikalbinti Vašingtoną pasikliauti daugiašale politika. Karo pabaiga ir pastangos sutaikyti žydus su arabais suteiks progą tokiai politikai. Po karo Amerika suvoks, kad ji gali kariauti nepaisydama pasaulio, tačiau taip pat suvoks, kad tokių veiksmų politinė kaina per didelė. O senoji Europa turi nemanyti, kad pasaulyje bus pažangos tik kai visos pasaulio šalys bus tokios pat silpnos kaip ji, - rašo Koleris.
Dienraščio “Washington Times” puslapiuose apžvalgininkas Ostinas Bėjus primena, kad padėtis artėjant prie Bagdado bus sunki - čia daug upių ir kanalų, kuriuos kariuomenei peržengti nelengva. Čia daugiau ir civilių. Spartus žygis į Bagdadą - rizikingas. Užnugary lieka pasidavę irakiečiai kariai, tačiau tarp jų slepiasi fanatiški Respublikos gvardijos arba teroristų būriai, kurie vis mėgina atkirsti priekinius koalicijos dalinius nuo tiekimo linijų puldami tiltus arba krovininius sunkvežimius. Žiniasklaidos paveikslas apgaulingas - tai tik siauri žvilgsniai į karo lauką. Nors kai kur vyksta intensyvios kovos, jos nedidelės - dalyvauja dažniausiai ne daugiau kaip šimtas penkiasdešimt priešo karių. Bet žurnalistams, keliaujantiems su kariais, artilerijos išpuoliai arba susišaudymai gali atrodyti daug rimtesni, negu viso konteksto apžvalga leistų manyti. Tokia yra “karo migla.” Dabar Sadamas laikys visą Bagdadą vienu didžiuliu įkaitu, neuniformuoti kovotojai ir teroristai puldinės koalicijos karius, baugins gyventojus, televizijos ekranuose mirgės kraupesni vaizdai. Nelaukite gatvėse šokančių irakiečių, kol “Al Jazeera” nepaskelbs Huseino valdžios nuverstos, - rašo Bėjus.
Britų dienraščio “Financial Times” redaktoriai primena, kad karai nevyksta be kraujo praliejimo, tad naivu buvo tikėtis, kad pergalė Irake bus lengva. Tačiau nuostoliai lig šiol stebėtinai nežymūs - dauguma žuvusiųjų koalicijos pajėgų žuvo avarijose, o ne nuo priešo ugnies. Apie irakiečių civilių nuostolius sunku pasakyti, nors, atrodo, jie irgi palyginti nežymūs. Aiškėja, kad sunku atskirti pasiduodančius irakiečius nuo kariaujančių. Kinta mūsų požiūris į šį karą. Irako partizanų patirtis gali būti naudinga koalicijos priešams ateityje, prasidėjus okupacijai. Padėtis bus sudėtingesnė pasiekus Bagdadą. Huseino vyriausybė, gindamasi iš paskutinių, darys viską, siekdama įtraukti koalicijos pajėgas į kovą sostinės gatvėse ir sukurti politinį patą. Šiaip ar taip, karas tik dabar įsibėgėja, - rašo “Financial Times” redaktoriai.
Britų dienraščio “Guardian” apžvalgininkas Metju Ingelas aptaria prancūziškų prekių boikotus Amerikoje. Pasak jo, šiuos boikotus ir priešiškumą Prancūzijai sąmoningai kursto Amerikos vyriausybė, su dešiniųjų spaudos pagalba. Kodėl nėra panašių akcijų prieš vokiečius? Anot Ingelo, lankydamasi Vašingtone Vokietijos opozicijos vadovė Angela Merkel perspėjo Bušo vyriausybę, kad Amerikos pareigūnų pasisakymai prieš Šrioderio vyriausybę ją tik sustiprina. Prancūzijai šie išskaičiavimai neaktualūs. Be to, Amerikoje gyvena daug vokiškos kilmės amerikiečių, bet tokio dalyko kaip “Amerikos prancūzai” praktiškai nėra. Dauguma amerikiečių, ko gero, nepažįsta nė vieno prancūzo, prancūzų kalba siejama su kairiuoju šalies elitu - su žmonėmis, kurie valgo prabangiuose restoranuose, balsuoja už demokratus ir plepa apie “mer-LO,” “ren-WA” ir “van GO.” Prancūzai - idealus priešas, juolab kad pykti ant irakiečių negalima, rašo Ingelas. Tačiau stiprėjant pasipriešinimui Irake, ima atrodyti, kad ne visi irakiečiai laukia žadėto išvadavimo, nors amerikiečiams tokią mintį šiuo metu gali būti sunku suvirškinti.
