Šiandien užsienio laikraščiai priekabiai nagrinėja amerikiečių Irako ginklų inspektoriaus Deivido Kėjaus pranešimą ir pasišaipo iš artėjančių Čečėnijos prezidento rinkimų. Penktadienio (10.03) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Britų kairiojo dienraščio “Guardian” redakcijos straipsnis pavadintas “Nuginkluojantys faktai”. Kėjaus pranešimas patvirtina tai, kas pradėta įtarti po Bagdado paėmimo - Sadamo Huseino režimas neturėjo tinkamo naudoti biologinio, cheminio ar branduolinio ginklo, kai prasidėjo karas, todėl Amerika ir Didžioji Britanija klaidino, kai sakė, jog Irakas kelia rimtą grėsmę. Pranešime daug įrodymų, kad Irakas bandė įsigyti draudžiamų ginklų, tačiau nėra vyriausybės piešiamo iki dantų teroro ginklais apsiginklavusios nepaklusnios valstybės paveikslo. Užtai yra kitas - tai piktybinis režimas, kurio agresyvumas ir ginklavimosi ambicijos buvo veiksmingai supančiotos. Pasak “Guardian”, kai prasidėjo karas, Irakas nekėlė masinio naikinimo ginklų grėsmės, nes buvo jau nuginkluotas.
Karo su Sadamu oponentai šokinėja iš džiaugsmo, kad Kėjus dar nerado masinio naikinimo ginklų, rašo konservatyvus britų dienraštis “Telegraph”. Jų nuomone, pranešimas paneigia priežastis, dėl kurių kareiviai buvo siunčiami į mūšį. Tačiau paieškos dar nesibaigė - Irakas yra didelė šalis, o ginklai galėjo būti paslėpti kitur, pavyzdžiui Sirijoje, panašiai kaip per pirmąjį Persijos įlankos karą Sadamas savo geriausius lėktuvus atidavė pasaugoti Iranui. Irakiečiai yra apgaudinėjimo meistrai, nes iš prigimties gudrūs; be to, juos apgaudinėjimo meno mokė tarybiniai specialistai, - tvirtina “Telegraph”. Tikrai žinome, jog Sadamas egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad jį lengva rasti. Kita vertus, jei teisindamas karą Tonis Bleiras būtų daugiau akcentavęs rimtesnę karo priežastį - teroristinę Sadamo režimo esmę - jis dabar turėtų mažiau politinių problemų, - baigia “Telegraph”.
Amerikiečių dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Deividas Sangeris rašo, kad Kėjaus ataskaita verčia Džordžo Bušo vyriausybę pažvelgti į tikrovę: Sadamo Huseino arsenale buvo daug potencialių ginklų ir blefo, tačiau nėra įrodymų, kad Irakas kėlė tiesioginę grėsmę pasauliui. Viešai Bušas sako, kad tai nesvarbu, užtai svarbu, jog Sadamas dingo, o Irakas - laisvas. Tačiau privačiai prezidento patarėjai pripažįsta, kad ginklai yra svarbu, ypač kai tai sutampa su Irako chaoso suvaldymo sunkumais. Pateisinti karą post factum visada sunku, dar sunkiau įpusėjus nemėgstamai krašto okupacijai - sunkesnei ir pavojingesnei negu Japonijos ir Vokietijos okupacija 1945 metais - tai reiškia, kad prezidento rinkimai kitais metais Bušui bus sunkūs, baigia “New York Times” apžvalgininkas Sangeris.
Britų savaitraštis “Economist” rašo, kad ilgus mėnesius Tonis Bleiras ir Džordžas Bušas ragino pasaulį pakentėti, palaukti ginklų ieškotojų ataskaitos, o paskiau kaltinti klaidinimu dėl Irako karo būtinumo. Kai ginklų inspektoriai rado ne kažin ką, kai kurie britų ir amerikiečių pareigūnai įtikinėja, kad tai nesvarbu - karas laimėtas ir yra svarbesnių rūpesčių. Jie klysta, mano “Economist”, - nuo ikikarinių kaltinimų masinio naikinimo ginklais pagrįstumo priklauso pasitikėjimas vyriausybe, prevencijos doktrinos praktiškumas ir daug kitų dalykų. “Economist” nuomone, Bušas ir Bleiras padarė klaidą, kad išpūtė vieną mažiau reikšmingą karo pateisinimą - masinio naikinimo ginklus, o per mažai kalbėjo apie reikšmingesnes - Sadamo antpuolius prieš kaimynus, savo pavaldinių žudymą ir recidyvistinę nepagarbą Jungtinių Tautų rezoliucijoms.
Amerikiečių dienraštis “Christian Science Monitor” Čečėnijos prezidento rinkimus vadina Potiomkino rinkimais. Sekmadienį čečėnai balsuos ne laisvuose ir teisinguose rinkimuose, bet dės antspaudą ant prezidento Vladimiro Putino savo rankomis parinkto kandidato. Tai nėra kelias į taiką, teigia “Monitor”. Rusijos rinkėjai, kurie netrukus patys balsuos Dūmos rinkimuose, mažai žino, kas vyksta Čečėnijoje. Kremlius sugebėjo nutildyti kritiškus balsus žiniasklaidoje. Vos prieš dvi dienas Maskvos kino teatras atsisakė priimti Čečėnijos filmų festivalį esą todėl, kad dauguma filmų - “antirusiški”. Maskva gali šaukti “taika”, bet jokios taikos Čečėnijoje nėra. Kol Kremlius nesupras, kad vien karine jėga problemos neišspręs, kol nepradės dialogo su platesniu čečėnų atstovų ratu, taikos nematysim, baigia dienraštis “Christian Science Monitor”.
“New York Times” korespondentas Setas Mydensas iš Grozno rašo, kad Čečėnijos opozicija rinkimų valią reiškia pogrindyje. Naktį, kai rusų kareiviai pasitraukia iš Grozno gatvių, kažkas nuplėšinėja kandidato Achmato Kadyrovo plakatus, arba paslapčia papuošia užrašu: “Mums nereikia prezidento asilo”. Štai ir visa opozicija Kremliaus kandidatui, kuris turi pakankamai valdžios, pinigų ir ginklų užtikrinti, kad niekas kitas nekabintų rinkimų plakatų. “Kodėl aš turėčiau balsuoti - viskas nuspręsta iš anksto”, - sako studentas Džabrailas Edilchanovas. “New York Times” korespondentas rašo per keturias dienas Grozne šiuos žodžius girdėjęs ne kartą. Karo nuniokotoje žemėje rinkimų vajus vyksta su karinės kampanijos subtilumu - žvilgančiuose plakatuose Kadyrovas net nebando atrodyti draugiškas po šūkiu: “Aiškūs siekiai, stipri valdžia”. Paklaustas apie Kadyrovo programą, jo rinkimų vajaus vadovas Tausas Džabrailovas atsakė paprastai: “Laimėti rinkimus ir tapti Čečėnijos prezidentu”.
Dienraščio “Christian Science Monitor” apžvalgininkas Džefris Šaferis skelbia atradęs Ameriką - kai dėl šeimos aplinkybių sunkvežimiu pervažiavo Jungtines Valstijas nuo kranto iki kranto. Anot Šaferio, kelionė patvirtino jo seną įsitikinimą, kad Ameriką priekin varo didžiulė armija paprastus darbus sunkiai dirbančių piliečių - tai esą neįvertinti didvyriai. Jis nenori nuvertinti televizijos žvaigždžių, bendrovių direktorių, politikierių ir visų kitų, tačiau kai reikia išvairuoti kasdienybės jūroje, garsenybės nepadės - reikia nepažįstamųjų kitame telefono laido gale rūpesčio ir pagalbos. Tai ir atsitiko, kai Šaferio sunkvežimis sugedo Pietų Dakotoje. “Mineapolio vaikinas, vardu Zakas, priėmė mano skambutį, kai kviečiausi kelio pagalbos, - rašo Šaferis, - jis suorganizavo linksmą vyruką Diujį, kuris vilkiku nutempė mus į Rapido miestą, ten tarnautoja Erika parūpino kitą sunkvežimį ir nakvynę. Niekas neminėjo prezidento Bušo, Irako karo ir Kalifornijos gubernatoriaus atšaukimo rinkimų. Aš nežinau, kokias politines partijas jie remia, ką galvoja apie federacijos biudžeto deficitą, ir kurį televizijos serialą žiūri, tad sakau vidutiniams amerikiečiams, kurių šįkart nesutikau: “Man malonu, kad jūs visi - čia, gerai dirbate ir toliau taip”, - baigia paprastos Amerikos atradimo monologą Džefris Šaferis, “New York Times” apžvalgininkas.
