Trečiadienio (05.07) užsienio spaudos apžvalgoje: Irakas, rietenos Amerikos vyriausybėje ir kitos temos. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Dienraščio “Washingon Post” redakcijos straipsnio antraštė klausia: “Koks planas?” Amerikos gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas kažkada pasakė, kad Jungtinės Valstijos laikys Irake tiek kariuomenės, kiek reikės, ir tiek ilgai, kiek reikės. Ar pakankamai aišku? Jei ne, blogai - Bušo vyriausybė visiškai nesirengia pasakyti ką nors konkretesnio, ką ruošiasi daryti Irake. Jau mėnuo, kai Sadamas Huseinas sutriuškintas, bet vyriausybė nepasiūlė bent kiek aiškesnio plano, kaip bus tvarkomas Irakas. “Washingon Post” spėja, kad iš dalies taip yra dėl Amerikos vyriausybėje sustiprėjusių rietenų, kurios verčia atidėti sprendimus arba juos beviltiškai suvelia. Tačiau kokie nors planai turi būti ir vyriausybė stačiai vengia pareigos atsiskaityti Kongresui ir amerikiečiams, bara “Washington Post”.
Britų dienraštis “Financiual Times” klausia: kas tvarko Amerikos užsienio politiką? Atrodo, kad ilgas susišaudymas tarp užsienio reikalų ministerijos ir Pentagono, kuriame tik priešokiais tarpininkauja Baltieji rūmai, sustiprėjo kritus Bagdadui. Ministerijų grumtynių rezultatas: maišatis ir paralyžius. Artimųjų Rytų taikos planas paskelbtas pereitą savaitę, tačiau be įprastos pompos ir fanfarų. Anot “Financial Times”, planą stačiai iškišo per užpakalines Baltųjų rūmų duris - šis kuklumas reiškia, jog Amerikos vyriausybė nesutaria dėl plano svarbos. Irake stiprėja nerimas dėl atstatymo sėkmės, o diplomato Polo Bremerio paskyrimą užtemdė rankų laužymas dėl paskyrimo svarbos. Gynybos ministras Ramsfeldas pareiškė, kad Bremeris jokiu būdu nereiškia, jog lig tol Iraką valdęs atsargos generolas Džėjus Garneris turės mažesnį “karinį laipsnį”.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas rašo, kad amerikiečiai ieško atsakymo į svarbiausią klausimą - kaip iš taško A patekti į tašką B - kaip iš žiauraus autoritarinio režimo nukeliauti į padorią, atskaitingą, demokratinę visuomenę, o ne į Irano pavyzdžio teokratiją ar chaosą. Anot Frydmeno, visi gudriausi žinovai sutaria dėl vieno dalyko - nereikia skubėti su rinkimais - tai esanti demokratijos mechaninė įranga - angliškai “hardware”. Geriau pradėti su programine įranga - “software”, kuria Frydmenas laiko šias laisvės institucijas: veikiančią teisės sistemą, spaudos ir žodžio laisvę, ūkio reformą, pilietines organizacijas ir daugialypes politines partijas. Anot Frydmeno, šią programinę įrangą turi sutvirtinti konstitucija, kurią kūrė ir kuriai pritaria visos pagrindinės Irako politinės jėgos.
Dienraštis “Wall Street Journal Europe” spausdina ispanų žurnalisto Ramono Pereso Mauros komentarą “Nuo Lepanto iki Bagdado”. Jis rašo, kad Ispanijoje daug kas laukia, jog ministro pirmininko Chosė Marijos Asnaro konservatyvi Liaudies partija bus sutriuškinta parlamento rinkimuose kitais metais, nes Asnaro parama Irako karui padarė jį nepopuliarų ir tai atsilieps jo partijai. Anot Pereso Mauros, įvykiai gali pakrypti kitaip. Pats Asnaras žada rinkimuose nedalyvauti, o jo parinktas įpėdinis paveldės partiją, kuri pritarė sėkmingam karui - karas buvo greitas, civilių aukų nedaug, Sadamas nuverstas. Respektabilaus režimo įkurdinimas Bagdade gali lemti, kad per rinkimus opozicijos socialistams atsirūgs jų pacifizmas, o Asnaro liaudininkai skins sėkmingos tarptautinės laikysenos ir reputacijos vaisius. Per rinkimus ispanai gali pareikšti dėkingumą už tai, kad per svarbų karą palaikė nugalėtojus. Tiesą sakant, tai būtų pirmas kartas nuo to laiko, kai Don Chuanas Austrijietis sumušė Otomanų imperijos turkus jūrų mūšyje prie Lepanto. Jis vadovavo tarptautinei koalicijai, kurioje dalyvavo Venecija, popiežiaus valstybė ir Genuja. Lepanto mūšis buvo 1571 metais.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Niklas Kristofas skundžiasi, kad jo nesena skiltis, kurioje pareiškė abejonių dėl Irako masinio naikinimo ginklų egzistavimo, susilaukė galybės piktų elektroninių laiškų. Jo kritikai aiškina, kad nesvarbu rasti tuos ginklus, nes irakiečiai buvo tikrai išlaisvinti iš represyvaus ir autokratiško režimo. Tačiau Kristofas kartoja: ginklų radimas labai svarbus Amerikos patikimumui. Irake atkovotomis laisvėmis reikia džiaugtis, tačiau yra ženklų, kad prieš karą Amerikos žvalgyba klastojo duomenis, spaudė agentus “keisti išvadas” ir slėpė priešingą informaciją. Kristofas reiškia viltį, kad galų gale ginklai bus surasti, nes jis nenori tikėti, jog Amerikos vyriausybė siekė paramos karui visiška “apgaule”.
Dienraštis “International Herald Tribune” spausdina buvusio Švedijos ministro pirmininko ir tarptautinės bendruomenės atstovo Balkanuose Karlo Bildto pastabas “Septyni būdai atkurti Iraką”. Remdamasis savo patirtimi, Bildtas siūlo septynis patarimus. Pirma, svarbu greitai sukurti saugią aplinką, nes vėlavimas tai padaryti atsiliepia ilgam, kaip buvo Bosnijoje ir Kosove. Antra, svarbiausias uždavinys - ne karo griuvėsių atstatymas, bet valstybės struktūrų kūrimas. Atstatymas gali būti ilgas ir brangus, todėl svarbiau sudaryti sąlygas - kurti valstybės ir ūkio infrastruktūrą. Trečia, kuriant valstybę, reikia žinoti, ką kuri, todėl reikia kokio nors pagrindo - sutarties ar konstitucijos. Ketvirta, pradžioje visada svarbu humanitarinė pagalba, bet ji negali nustelbti fundamentalių uždavinių - pirmiausia ekonomikos klausimų, kuriuos reikia spręsti neatidėliojant - tai pinigai, muitai, mokesčiai, prekybos įstatymai, bankai, skolos atidėjimas ir išėjimas į tarptautinę kapitalo rinką. Penkta, reikia geranoriškos aplinkos regione - visi sutinka, kad jei po Irako išvadavimo nebus palestiniečių problemos sprendimo, amerikiečių buvimas Irake bus sudėtingas. Šešta, kuo didesnė tarptautinė parama, tuo lengvesnis procesas. Jei tarptautinė bendruomenė nesutars dėl valstybės atkūrimo, tai anksčiau ar vėliau virs konfliktu šalies viduje. Galop septinta: valstybės kūrimas trunka ilgiau ir kainuoja daugiau, nei paprastai tikimasi.
Dienraštis “Wall Street Journal Europe” rašo apie žmogų, kuris organizuoja konkursą Europos Sąjungos himno tekstui. Austras Kristofas Laitlis mano, kad pašlijusią Europos vienybę sustiprintų tekstas, kurį būtų galima dainuoti pagal Bethoveno Odę džiaugsmui, laikomą Europos himnu. Pasiūlymų jau yra - vokietis Karlas Bartelis siūlo žodžius, kurie laisvai išvertus atrodo taip:
Susiglauskime, tautos,Sename žemyne,Dabar mes europiečiaiIr ginčai mūsų neišskirs.
Tačiau nesnaudžia ir euroskeptikai - Briuselyje gyvenantys britai siūlo savo versiją, kuri parafrazuoja žinomą Vokietijos himno “Deutchland Deutchland ueber alles” parodiją:
Kąsnis Hitlerio, kąsnis Stalino,Jau mašna pilna.Jei brangi tavoji laisvė,Mesk tą euro š…
