Antradienio (05.20) Vakarų spaudoje: euro sutvirtėjimas netikusiu metu, nevykę posūkiai taikos gairių plane, abejotinos Bušo politinės perspektyvos. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Andrius Kunčina.
Kristoferis Roudsas ir Maiklas Sesitas Amerikos verslo dienraštyje “Wall Street Journal” rašo, kad Amerikos prezidento Džordžo V. Bušo vyriausybės atitolimas nuo ilgalaikės “tvirto dolerio” politikos nusmukdė Amerikos valiutą iki žemiausios vertės euro atžvilgiu, o šitoks poslinkis stumia ir taip klumpantį Europos ūkį į nuosmukį. Po Jungtinių Valstijų antras pagal dydį euro zonos ūkis pastaruosius dvejus smukimo metus išgyveno palaikomas silpno euro, nes būtent silpnas euras skatino Europos eksportą. Bet šis ramstis akyse nyksta. Dėl sutvirtėjusio euro Europos eksportas užsienio pirkėjams tapo daug brangesnis. Be to, dolerio rinkose uždirbtos Europos bendrovių pajamos, parvežus jas namo, smarkiai sumažėja. Augančios negandos Europai sutampa su dar keliais blogais ženklais viso pasaulio ūkiui: Jungtinių Valstijų ūkio augimas lėtesnis, nei tikėtasi, Japonijoje - defliacija, o Aziją užgriuvo ekonominiai SARS protrūkio padariniai. Šie metai, atrodo, euro zonai taps prasčiausi nuo prieš dešimtmetį prasidėjusio nuosmukio, rašo Roudsas bei Sesitas “Wall Street Journale” ir priduria, kad ne visur stiprus euras laikomas blogu ženklu Europai, nes jei eksportas brangsta, tai importas atpinga, o žinant, kad Europa didžiąją dalį naftos, kuri įkainojama doleriais, importuoja, Europoje pinga išlaidos energetikai.
Garsus laisvosios rinkos šalininkas ekonomistas iš Kolumbijos universiteto Džefris Saksas drauge su Bostono universiteto Ekonomikos fakulteto vadovu Lorensu Kotlikovu dienraščio “Boston Globe” puslapiuose, kaip daugelis dienraščių šiandien, linčiuoja Bušo ketinimus toliau mažinti mokesčius ir šitaip mėginti išjudinti ūkį. Jie rašo: “Mūsų vyriausybė ritasi į bankrotą. Centriniame banke susikaupė sąskaitų, kurių Amerika nepajėgi patempti. Ant kortos pastatyta per daug, kad galėtume sau leisti nevykusių ekonomikos teorizavimų prabangą. Demokratai ir respublikonai privalo savo vadovybę visu rimtumu perspėti apie atsakomybę ateinančioms kartoms. Antraip mūsų laukia labai įspūdingi apkarpymai ne mokesčių srityje, bet sveikatos apsaugoje ir pensijų sistemoje, o kartu su tuo teks kilstelti mokesčius, ūgtels infliacija, ką jau kalbėti apie temperatūrą politikos arenoje. Atidėti į stalčių mokesčių mažinimo planą būtų pirmas išmintingas žingsnis atsakomybės kelyje”, rašo Saksas ir Kotlikovas “Boston Globe”.
Erikas Pfaneris dienraštyje “International Herald Tribune” apžvelgia silpstančio dolerio padarinius Europos vertybinių popierių biržose: pirmadienį investuotojai sunerimo, kad stiprėjantis euras išstums Europos prekes iš itin svarbios Jungtinių Valstijų rinkos. Europos biržose akcijų kainos todėl smuko bent 5 procentais - kur kas daugiau nei Amerikos Volstryte. Be to, nauji teroro išpuoliai vėl paskatino būgštavimus, esą priešaky - vis dar ilgas karas su terorizmu, o jis stabdo ūkio augimą ir mažina didžiųjų įmonių pelną. Pfaneris, kaip ir dauguma spaudos apžvalgininkų, Amerikos finansų ministro Džono Snou formuluotę apie dolerį vertina kaip Vašingtono ketinimą susilpninti dolerį, paskatinti Amerikos eksportą ir išjudinti šalies ūkį.
Deividas Ignatius “Washington Post” rašo apie “pražūtingą priešinimosi Artimųjų Rytų taikos gairių planui kainą”. “Pastarosios savaitės terorizmo spazmas Artimuosiuose Rytuose pažadino įspūdingą veiksmų grandinę”: Saudo Arabijos, Maroko, netgi Libano ir Sirijos specialiosios tarnybos sujudo dalytis duomenimis su Amerikos centrine žvalgybos tarnyba. Bet kažin kas šiame sklandžiame bendradarbiavimo mechanizme ne taip? - klausia Ignatius ir atsako: ogi į seną mazgą susimetę Izraelio ir palestiniečių santykiai. Diplomatinis įšalas atveria kelią vietos teroristams iš esmės daryti ką nori. Taikos gairių plane palestiniečių susidorojimas su savais teroristais numatytas kaip pirmasis žingsnis, bet kaip tik Izraelio delsimas imtis šio plano verčia jį nauja klampyne. Šarono pyktis dėl naujų išpuolių suprantamas, bet politika nepateisinama. Izraelis pats nepajėgus susidoroti su palestiniečių teroristų tinklais, antraip jau seniai būtų tą padaręs. Izraeliui būtina drauge su kaimynais įsiterpti į slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo grandinę, vadinasi, padėti palestiniečiams šias tarnybas sukurti, mano Ignatius “Washington Post”.
Redakciniame “Wall Street Journal” straipsnyje “Hamas gairių planas” dėstoma: teroro organizacija “Hamas” taikos gairių planą atmetė ir žadėjo tęsti kovą, kol Izraelis nutrauks “šventų palestiniečių žemių okupaciją”. Naujasis palestiniečių premjeras Mahmudas Abasas planui iš esmės pritarė. Vadinasi, jam belieka arba stoti prieš tuos, kurie planui priešinasi, arba paleisti planą vėjais. Palestiniečių pirmininkas Arafatas niekada nenuėjo toliau už kovos su “Hamas” inscenizacijas. Optimistai linkę manyti, kad Abasas - kitas reikalas. Bus matyti, ar tai tiesa, kaip ir teks pažiūrėti, ar įmanoma Arafatą išstumti iš scenos, atkertant nuo Vakarų rėmėjų pinigų. Izraelio sprendimas izoliuoti Arafatą diplomatiškai sąlygojo nuspėjamą juodosios komedijos - kaip “Wall Street Journal” vadina Europos Sąjungos užsienio politiką - veiksmą: Briuselis Izraelį pasmerkė. Šaronas į taikos gairių planą tebežiūri su išlygomis, reikalauja, kad derybų pradžią lydėtų “nulinis smurto lygmuo”. Nors Izraeliui, matyt, teks persigalvoti, kiek padalų virš nulio toleruos, kad planas iš anksto nebūtų palaidotas, pagrindiniai svertai dabar yra Abaso rankose. Tikėtis, kad palestiniečių karjeros teroristai tiesiog tylutėliai pasitrauks į pensiją, yra absurdiška. Taikos gairių planas nėra panacėja, bet suteikia palestiniečiams progą likti teroristų gniaužtuose arba išsivaduoti nuo jų, o sykiu ir nuo Izraelio atsakomųjų smūgių, rašo “Wall Street Journal”.
Redakciniame “New York Times” straipsnyje rašoma, kad Baltieji rūmai Amerikos prezidento rinkimų vajaus išvakares tikrai įsivaizdavo kitaip, negu yra dabar: Irakas skendi anarchijoje, Izraelio ir palestiniečių konfliktas vėl kunkuliuoja, Artimuosiuose Rytuose apskritai teroristai pradėjo puolimą. Kaip tik tuo metu, kai Bušui norėtųsi pasirodyti didžiai išmintingu valstybės vadovu, viskas, regis, pasisuko priešinga kryptimi pačiuose nestabiliausiuose planetos kampeliuose, bet ponas Bušas iš dalies gali kaltinti pats save, tvirtina “New York Times”. Irake netvarka, nes Bušo vyriausybė nepasirengė pokario įvykiams. Izraelio ir palestiniečių konfliktas turi savas šaknis ir varomąsias jėgas, bet Bušas jį visiškai ignoravo pirmaisiais prezidentavimo metais. Gal dar užburtą smurto ratą galima sustabdyti, bet tam reikia neatlyžtančio Amerikos spaudimo ir nuolatinio asmeniško paties Bušo įsikišimo. Sprogimai Saudo Arabijoje ir Maroke įrodo, kad gal “Al Qaedos” vadovybė, kaip Bušas tvirtina, ir sunaikinta arba areštuota, bet jos atšakos gyvybingos, kovai su jomis reikia tarptautinio bendradarbiavimo, kuriam Bušas padėjo pamatus po rugsėjo 11-osios, bet, deja, Irako puolimu sumenkino kitų šalių norą prisidėti. Šiuos pakirstus ryšius būtina kuo skubiau atkurti. Sveikinti saliutuojančius karius ir žadėti mokesčių sumažinimą gal ir tinka prezidento rinkimų vajui, bet Bušo dar laukia daug darbo Artimuosiuose Rytuose, kad nusipelnytų išmintingo vadovo vardo, rašo “New York Times”.
“Boston Globe” spausdina demokratų senatoriaus, kandidato į prezidentus Džou Lybermano straipsnį “Bušo nesėkmė Irake”. “Šokas ir apstulbinimas užleidžia vietą kliuvinėjimui ir griuvinėjimui; po nuostabios pergalės Bušo vyriausybė nenulaiko rankose taikos”, - rašo Lybermanas. Irake neveikia įstatymai, visur suirutė. Aukšto rango Amerikos pareigūnai keičiami įspūdingu dažniu. Įvairūs objektai, kuriuose galėjo būti masinio naikinimo ginklų, nesaugomi ir išgrobstyti. Bušo vyriausybė siekia pereinamojo laikotarpio metu naftininkystės reikalus atiduoti sąjungininkų žinion, užuot pasirūpinus, kad juos prižiūrėtų kompetentingi irakiečiai ir pelnas už naftą būtų nukreiptas Irako atkūrimui. Labiau pakurstyti pasaulio įtarumą dėl “tikrųjų” Amerikos ketinimų Irake neįmanoma. Būtina Irako valdymą kuo skubiau patikėti tarptautiniam įgaliotiniui, geriausiai kokiam nors pareigūnui iš arabiškų kraštų - pasauliui reikia įrodyti, ne vien kartoti, kad Amerika Irako neokupavo. “Iraką išvaduoti buvo kilnu ir būtina, Amerikos kariai pasirodė puikiai, dabar turime progą laimėti kovą su terorizmu, bet drauge Bušo vyriausybei iškyla neatidėliotinas pasirinkimas: sėkmingai ant šių pamatų kurti arba viską sugriauti”, - rašo dienraštyje “Boston Globe” demokratas Lybermanas, kandidatuojantis į Amerikos prezidentus.
