Užsienio spaudos apžvalgoje skaitykite: Amerikos prezidentas skelbia kovos veiksmų Irake pabaigą, tačiau laukia dar sunkesnė kova už taiką ir demokratiją šalyje; Kuboje bręsta krizė, o Vokietijos dalyvavimas gynybos politikos susitikime vėl pakenkė jos santykiams ir su Europa, ir su Amerika. Penktadienio (05.02) spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Dienraštis “New York Times” rašo, kad prezidento teatro istorijoje bus sunku pranokti Bušo “Top Gun” vizitą Abraomo Linkolno lėktuvnešyje. Karo lakūno uniforma pasipuošęs prezidentas atskrido karo lėktuvo antrojo piloto vietoje, po dramatiško nusileidimo ant denio jis bendravo su lėktuvnešio įgula, vėliau pasveikino sugrįžusius namo tūkstančius džiūgaujančių jūreivių ir lakūnų. Ši scena bus geras vaizdo klipas kitų metų rinkimams, tačiau kiekvienas bent kiek teisingas žmogus nepriekaištaus Bušui ir kariškiams dėl pergalės šventimo - Amerikos karinės pajėgos Irake kovėsi narsiai ir greitai nuvertė žiaurią diktatūrą - jie nusipelnė tautos padėkos ir šilto sutikimo. Tačiau prezidentas pripažino, kad darbas Irake - nebaigtas. Užtikrinti taiką Irake bus sunkiau nei laimėti karinę pergalę.
Britų kairysis dienraštis “Guardian” redakcijos straipsnį pavadino “Irakas - ne toks laisvas, kaip skelbia Bušas”. Visų pirma Amerikos prezidentas paskelbė pabaigą karo, kuris iš vis neturėjo prasidėti, kaip mano dauguma žmonių Artimuosiuose Rytuose ir pasaulyje. “Guardian” nuomone, Bušas kalbėjo tik apie didesnių kovos veiksmų, o ne apie karo pabaigą, nes norėjęs išvengti teisinių pareigų, kurias turi nugalėjusi šalis. Be okupuotos šalies piliečių saugumo ir teisių užtikrinimo pareigos, oficiali karo pabaiga reiškia, kad reikia vykdyti Ženevos konvencijos reikalavimą “neatidėliojant” paleisti visus karo belaisvius.
Konservatyvus dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Čarlzas Krauthameris rašo, kad prieš prasidedant Irako karui kritikai pranašavo pralaimėjimą kaip Kiaulių įlankoje Kuboje, vėliau Libaną ir Somalį. Karui prasidėjus kalbėta apie Vietnamą. Po karo jie sako, kad Irakas virs Iranu - Irako šiitai, girdi, pavers Iraką dar viena nepakančia islamo fundamentalistų valstybe. Kritikai klydo ir dabar klysta, tvirtina Krauthameris. Žinoma, tarp Irako šiitų yra telegeniškų elementų, kurie norėtų mulų valdžios. Tačiau tai yra labai gerai organizuota mažuma, infiltruota ir finansuojama Teherano. Proiraniški Irako šiitai panašūs į protarybinius komunistus pokarinėje Italijoje ir Prancūzijoje. Šie taip pat turėjo užsienio globėją, užsienio pinigų ir agentų bei apibrėžtą ideologiją, buvo gerai organizuoti. Komunistai taip pat siekė valdžios, tačiau jiems nepavyko.
Dienraštis “Financial Times” spausdina Kristoferio Koldvelo pastabas apie demokratijos galimybę Irake. Amerikos paskirtas valdytojas generolas Džėjus Garneris susiduria su stipriu skepticizmu - žinoma, Amerikos priešai varto akis, bet ir draugams neramu - jiems atrodo, kad amerikiečiai ne visai žino, apie ką kalba, kai išrašo demokratiją kitoms šalims. Tarptautinė bendrija - kaip save mėgsta vadinti Europos kairieji bei tarptautiniai pagalbos ir piliečių sąjūdžiai - mano, kad aptiko geresnę, patobulintą demokratijos sampratą, kuri pranokstanti amerikietišką. Draugai džiaugtųsi, kad demokratija Irake įsitvirtintų, tačiau būgštauja, kad amerikiečiai tiki sėkme tik iš gerų norų. Nerimą dar labiau stiprina Amerikos vyriausybės narių priekaištai europiečiams, kad jų demokratizavimo pastangos Bosnijoje ir Kosove perdėm užsitęsė.
Dienraštis “Christian Science Monitor” spausdina Amerikos visuomeninio radijo apžvalgininko Denielio Šoro komentarą apie Irako demokratijos gimimo skausmus. Jis cituoja generolą Garnerį, kuris sako, kad didžiausias sunkumas - neleisti Irakui judėti ten, kur nori dauguma irakiečių. Oficiali Garnerio užduotis - sukurti islamišką demokratiją, o ne islamišką respubliką - ajatolų valdžią kaip Irane, ko nori kai kurie Irako šiitai. “To nebus, į Iraną panašus režimas nesiderina su mūsų Irako vizija”, - sako Amerikos gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas. Amerikos kariškiai ir žvalgyba pluša šiitų bendruomenėse ieškodami nuosaikių ir pasaulietiškų veikėjų. Tai subtilus darbas, nes bandoma nesudaryti įspūdžio, kad Amerika bando jėga skirti savo parinktus valdžios pareigūnus. Šoras primena, kad Amerikos vyriausybė ne pirmą kartą aiškinasi, kas yra šiitų islamas. Visi gerai prisimena ajatolos Chomeinio vadovaujamą sukilimą Irane 1979 metais, kai buvo nuverstas šachas Pechlevis, o Amerikos ambasados darbuotojai buvo įkaitais 444 dienas.
Konservatyvus dienraštis “Washington Times” skelbia buvusio Fidelio Kastro bendražygio, vėliau kritiko Ernesto Betankuro straipsnį, perspėjantį, kad Kuboje bręsta krizė. Per paskutinę Irako karo savaitę Fidelis Kastro nuteisė 75 kitamanius. Kartu sudėjus jie kalės pusantro tūkstančio metų už faksų ir kompiuterių turėjimą, neaprobuotų pranešimų rašymą, susitikimus su Amerikos diplomatais ir interneto naršymą. Savaitę Fidelis baigė nuteisdamas tris žmones už katerio pagrobimą Havanos uoste. Betankuras tvirtina, kad tai uvertiūra į didįjį finalą - Kastro sąmoningai provokuoja konfliktą su Amerika. Pastarieji metai jam nebuvo lengvi - Rusija uždarė savo šnipinėjimo bazę Lurde, turizmas smukęs, maža cukraus kaina padarė nuostolingą Kubos cukraus pramonę. Didžiausias Fidelio draugas Venesuelos prezidentas Ugas Čavesas tiekė Kubai naftą už dyka, tačiau dabar ir jis išgyvena rimtus politinius sunkumus. Pastaruoju metu Kuboje sukruto opozicija, Kastro atsakė represijomis, tačiau galų gale vadinamosios laisvės salos diktatorius gali bandyti išlaikyti slystančią valdžią kraštutinėmis priemonėmis - išprovokuodamas konfliktą su Amerika, perspėja Ernestas Betankuras “Washington Times”.
Konservatyvaus vokiečių dienraščio “Frankfurter Algemeine” apžvalgininkė Ankė Brison rašo, kad Vokietijos dalyvavimas gynybos politikos susitikime su Prancūzija, Liuksemburgu ir Belgija vėl pakenkė Vokietijos santykiams ir su Europa, ir su Amerika. Dar neseniai kancleris Gerhardas Šrioderis ir užsienio reikalų ministras Joška Fišeris siuntė ypatingus susitaikymo ženklus Vašingtonui ir žadėjo, kad susitikimas bus kuklus. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad Vokietija dar kartą pakliuvo į grupę, kurios pagrindiniu tikslu atrodė Europos Sąjungos skaldymas ir Amerikos erzinimas. Pati savaime iniciatyva stiprinti Europos gynybą - sveikintina, tačiau susitikimo laikas ir aplinkybės buvo geriausiu atveju provokuojančios, druskos barstymas ant vis dar atvirų užsienio politikos žaizdų, padarytų Irako karo, rašo Ankė Bryson Frankfurto dienraštyje “Algemeine”.
