Rusiška ruletė – avantiūriškas ir pavojingas žaidimas. Po jo gali pelnyti drąsaus žmogaus vardą. Arba gali netekti galvos.
Vis dėlto skandalų kankinamas Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas bei Vilniaus meras Artūras Zuokas nusprendė išbandyti savo laimę.
Grįžęs iš laikinų pirmininko pareigų suspendavimo atostogų, jis vieną po kito paleido keletą šūvių.
Pirmasis – tai „centristo“ Kęstučio Glavecko pašalinimas iš liberalcentristų gretų. Priežastis – „už partijos institucijų sprendimų nevykdymą“. Vieni tai suprato, kaip bausmę už nelemtą K. Glavecko ir jo žmonos kelionę į Taitį, kiti – kaip bausmę už kritikos strėlių laidymą į pirmininką. Viena aišku – K. Glaveckas priklausė maištininkų stovyklai.
Tiesa, tai įvyko tuo metu, kai A. Zuoką laikinai pavadavo Vytautas Bogušis, tačiau juk tikrasis dirigentas išliko tas pats.
Išmesti buvusį „centristų“ vadovą – išties drąsus šūvis. Tačiau ką tik nuaidėjęs antrasis šūvis – nė kiek ne mažiau azartiškas ir drastiškas. Liberalcentristų sąjungos Etikos komisija nusprendė siūlyti valdybai sustabdyti Eugenijaus Gentvilo, buvusio Liberalų sąjungos pirmininko, narystę. Šį kartą už „partijos institucijų sprendimų nevykdymo“ neslepiama, kad griežtas nuosprendis paskirtas už viešus komentarus apie A. Zuoką.
Dabar A. Zuoko bendražygiai vėl suka „revolverio būgną“ ir rengiasi trečiajam šūviui – kitą savaitę Etikos komisija turėtų svarstyti Gintaro Steponavičiaus elgesį. Jei komisija dirba nuosekliai, iš Airijos grįžęs G. Steponavičius turėtų sulaukti tokio pačio sprendimo, kaip ir E. Gentvilas.
Ir vėl nusitaikyta ne į bet ką. G. Steponavičius vasarį buvo pagrindinis A. Zuoko konkurentas užimti partijos pirmininko kėdę.
Taigi žaidimo tikslas aiškus – drąsiai ir ryžtingais žingsniais pašalinti ar bent nukenksminti pagrindinius varžovus partijoje, stipriausius lyderius. Jei nebus konkurencijos, išnyks alternatyva A. Zuokui, išsisklaidys ir reikalavimai pasitraukti dabartiniam pirmininkui.
Bet ar tai išeitis?
Ar tai reiškia, kad vienintelis būdas atremti kritiką – tai ją užčiaupti? O gal toliau bus taikoma į buvusį kandidatą į prezidentus Petrą Auštrevičių? Juk jis irgi pasisakė už tai, kad prezidento V. Adamkaus pasitikėjimą praradęs A. Zuokas atsisakytų vadovavimo sąjungai. O gal kitas – Eligijus Masiulis?
Žinoma, viešas marškinių skalbimas į populiarumo duobę susmigusiai partijai gal ir nėra geriausias būdas atgauti jėgas. Ir už tai girti nereiktų nei „zuokininkų“, nei „antizuokininkų“. Bet kam jau kam, o liberalams drąsus nuomonių pliuralizmas turėtų būti ne šiaip viena iš vertybių, o gyvenimo principas.
Be to, viešos partijos kolegų kritikos nepakenčiantis A. Zuokas pats nesilaiko jo kitiems partiečiams primestos taisyklės. Jis taip pat ir neatsiprašė vienuolikos kolegų už jiems mestus įtarimus esą šie proteguoja tam tikras verslo grupes. Jėgų A. Zuokui užteko atsiprašyti tik už nevykusį pajuokavimą.
Kita vertus, Vilniaus merui gali susidaryti įspūdis, jog „rusiškos ruletės“ žaidimas jau duoda vaisių. Atrodo, kai kurie liberalcentristai tokio žaidimo išsigando. Narystės partijoje sustabdymo pabūgęs Algirdas Gricius jau grįžo su prašymu atstatyti jo narystę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijoje "Už Vilnių, kuriame gera gyventi visiems".
Bet toks įspūdis – klaidingas, mat „rusiškoje ruletėje“ gali sukti „būgną“ vieną, dešimt ar net šimtą kartų ir tau šypsosis laimė. Tačiau viena kulka vis dėlto yra. Kaip galioja ir lošimų teorija.
O ta kulka – tai po kiekvieno šūvio stiprėjanti partijos vidinė opozicija. Jei joje tebėra tikrų liberalų, jie prisimins savo gyvenimo principą. Tai baigsis arba partijos ir frakcijos Seime skilimu (juk kuo daugiau bus šalinama partiečių, tuo lengviau jie surinks frakcijai įkurti reikalingų narių skaičių), arba A. Zuoko pašalinimu iš pirmininko posto per neeilinį liberalcentristų suvažiavimą.